Paisijaus knygos

1. Pradėkime nuo to, kaip tai atrodo. Bet net jei žmogus buvo nusiteikęs daryti tai, ką galėjo, ir to nepadarė, nes kažkas jam sutrukdė, tada sunkiais laikais Dievas jam padės. Tačiau jei jis turėtų jėgų, bet neturi nusiteikimo, Dievas jam nepadės. Pavyzdžiui, tau liepia nakčiai uždaryti duris, bet tu tingi, neužsirakink ir sakyk, kad Dievas tave išgelbės. Jūs neužsidarote ne todėl, kad pasikliaujate Dievu, o todėl, kad esate tinginys. Bet kaip tada Dievas tau padės? Ar Jis padės tinginiams? Turime daryti tai, ką galima padaryti žmogiškai, ir palikti Dievui tai, ko negalima padaryti žmogiškai. 2...

1. Kai buvau vaikas, gyvenome Konitsoje. Skaitydamas daugybę šventųjų gyvenimų, duodavau juos skaityti kitiems vaikams arba surinkdavau vaikus ir mes kartu skaitydavome. Žavėjausi dideliu šventųjų asketiškumu, jų laikomais pasninkais ir bandžiau juos mėgdžioti. Pasninkaujant mano kaklas buvo plonas kaip vyšnios stiebas. Vaikinai mane erzino: "Tavo galva nukris!" Ką aš tada išgyvenau!.. Na, tai gerai. Be to, mano vyresnysis brolis, pamatęs, kad sergu nuo pasninko, ir bijodamas, kad nebaigsiu mokyklos, atėmė iš manęs lankstinukus su gyvenimais, kuriuos perskaičiau. 2. Jei Evangelijoje būtų daugiau smulkmenų, tai labai padėtų visiems žmonėms patikėti...

1. Jei žmogus tuo netikės ir pats stengsis įgyti šių privalumų, jis nukentės. Bet žmogus, gyvenantis dvasiškai, nenusimins, net jei Dievas jam neduos žemiškų ir materialių dalykų. Jei pirmiausia ieškome Dievo Karalystės, jei šios Karalystės ieškojimas yra vienintelis mūsų rūpestis, visa kita bus mums duota. Ar Dievas paliks savo kūrybą likimo valiai? Jei kitą dieną izraelitai paliko maną, kurią Dievas jiems davė dykumoje, ji pradėjo pūti[206] . Dievas taip sutvarkė, kad jie pasikliautų dieviška apvaizda. 2. Netgi žodžių „ pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės “ mes dar nesupratome. Arba tikime [ir pasitikime Dievui], arba netikime [todėl mes patys turime pasirūpinti būtinybėmis]...

1. Drąsa, drąsa yra viena, o piktumas, nusikalstamumas – visai kas kita. Paimti priešus į nelaisvę norint perpjauti jiems gerklę nėra drąsa. Tikra drąsa bus patraukti priešą, sulaužyti jo šautuvą ir paleisti jį į laisvę. Mano tėvas taip ir padarė. Kai gaudė[168] , kuris užpuolė Farasą, jis atėmė iš jų šautuvus, sulaužė juos ir pasakė: „Jūs esate moterys, o ne vyrai“. Po to jis juos paleido. 2. Mūsų amžiuje drąsa yra reta. Žmonės dalyvauja vandenyje. Todėl jei, neduok Dieve, prasidėtų karas, vieni mirs iš baimės, o kiti net nuo nedidelio išbandymo nukris, nes yra pripratę prie gero gyvenimo. O senais laikais kokia drąsa! 3...

1. Skaitykite šventųjų gyvenimus, jie labai padeda sielai, nes skaitydamas žmogus susijungia su šventaisiais, jame įsiliepsnoja pagarba ir nusiteikimas aukai. 2. Šiandien dauguma nori, kad kiti ištrauktų gyvatę iš duobės. Jei jie patys to nesulaukia, tai tegul bent įspėja kitus: "Atsargiai! Ar ten gyvatė?" – kad jie susimąstytų. Tačiau jie to net nedaro. Jei gyventume kankinių laikais, tai savo racionalizmu sakytume taip: "Išoriškai aš atsisakau Dievo, bet ne vidumi. Taip gausiu paskyrimą į tokias ir tokias pareigas ir pradėsiu padėti kokiam nors vargšui." O kankinių laikais Bažnyčia nedalyvavo tų, kurie mėtė smilkalus į stabmeldišką ugnį, tokie žmonės priklausė verksmingam laipsniui...

1. Aukodamasis žmogus ne verkšlena ir neapkraunamas, o džiaugiasi. Visa esmė tokia: turi būti pasiaukojimo dvasia. Ir ši moteris, jei ji pasakė: "Dieve mano, kaip aš galiu Tau padėkoti? Tu ne tik vaikų davei, bet ir daug palaiminimų. Kiek žmonių nieko neturi, bet aš turiu kelis namus ir palikimą iš tėvo, ir vyro didele alga, o man nuoma moka dviejose vietose! „Man nėra sunku. Kaip galiu Tau padėkoti, mano Dieve? Tai yra, jei ji dėkotų Dievui tik dieną ir naktį, to būtų pakakę. 2. Kai kas nors pabeldė į kniedę prie vartų, net sniege [ir šaltyje] išėjau jo atidaryti. Jei žmogus turėjo rimtų problemų,...