1. Mano nuomone, yra trys meilės rūšys: kūniška meilė, kurioje pilna dvasinių mikrobų; pasaulietiška meilė – akivaizdi, išorinė, veidmainiška, lėkšta; ir dvasinė meilė – tikra, tyra ir brangi. Ši meilė yra nemirtinga, ji išlieka „amžinai ir amžinai“ 2. Noriu pasakyti, kad tas pats nutinka ir su meile. Kad meilė augtų, ją reikia duoti. Žmogus, kuris nedovanoja net tos mažos meilės, kurią turi, tarsi laiko saują sėklų rankoje ir nenori jų sėti. Toks žmogus yra gudrus vergas, paslėpęs savo talentą (Žr. Mt 25:25) 3. Priklausomai nuo to, kiek meilės atiduosi, tiek ir gausi. Jei neduosi meilės, tu negausi meilės...

1. Pradėkime nuo to, kaip tai atrodo. Bet net jei žmogus buvo nusiteikęs daryti tai, ką galėjo, ir to nepadarė, nes kažkas jam sutrukdė, tada sunkiais laikais Dievas jam padės. Tačiau jei jis turėtų jėgų, bet neturi nusiteikimo, Dievas jam nepadės. Pavyzdžiui, tau liepia nakčiai uždaryti duris, bet tu tingi, neužsirakink ir sakyk, kad Dievas tave išgelbės. Jūs neužsidarote ne todėl, kad pasikliaujate Dievu, o todėl, kad esate tinginys. Bet kaip tada Dievas tau padės? Ar Jis padės tinginiams? Turime daryti tai, ką galima padaryti žmogiškai, ir palikti Dievui tai, ko negalima padaryti žmogiškai. 2...

1. Žmonės pamiršta tuos, kurie kenčia – Geronda, anksčiau sakei, kad kiek vengi žmogiškosios paguodos, priimi dievišką. Taigi, kai esi alkanas, geriau jautiesi malda? „Taip, bet be to, vienas alkanas supranta kitą. Sočiai pavalgęs nesupranta alkano. Teko girdėti, kad viename mieste išmeta maistą, o kiek toliau gyvena imigrantai iš Rusijos, kurie neturi ką valgyti. Šie nelaimingieji glaudžiasi kažkokiuose šiltnamiuose, iš skardos sumūrytose pastogėse. Tarkime, tie, kurie išmeta maistą, nežino, kad aplink juos yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Bet kodėl jie neprašo išsiaiškinti? Maisto išmetimas! Mes net neduodame to, ko mums nereikia...