1. Žmogus negali turėti kartaus liūdesio, nes jei jis atneš savo sielvartą Kristui, jis taps saldžiu nektaru. Jei kas nors nuliūdo, tai reiškia, kad žmogus su savo sielvartu neateina pas Kristų.
Džiaugsmas iš Kristaus, o liūdesys – iš velnio. Jei tik žinotumėte, kaip man liūdna, kai matau vienuolį su bakalėjos savininko išraiška, iš kurio buvo atimtas pelnas. Kitas dalykas – liūdesys dėl Dievo, džiaugsmingas verksmas. Čia žmogus džiaugiasi. Jo tyla, ramybė trykšta medumi jo širdyje. Kai matau tokį žmogų, norisi pabučiuoti jo kojas.
2. Kaip žmogus gali suprasti, kad jo sielvartas tikrai skirtas Dievui?
Tarkime, žmogus padarė nuodėmę ir ją patiria. Jei jis nusiminęs dėl to, kad nuliūdino Kristų, tada jis jaučia saldų skausmą savo širdyje, nes Dievas į jo sielą lieja saldumą, dievišką paguodą. Šis liūdesys skirtas Dievui. O jei žmogus nuolat liūdi, jaučia baimę ir neviltį, tai jis turi suprasti, kad šis liūdesys ne pagal Dievą. Liūdesys dėl Dievo yra dvasinis džiaugsmas, jis atneša paguodą širdžiai. O liūdesys, ne pagal Dievą, sukelia baimę ir beviltiškumą.
3. Geronda, aš nuolat galvoju apie savo klaidą, kuri tave nuliūdino, o mane apima liūdesys.
- Liaukis, viskas baigta. Tai suteiks jums tik sielvartą ir niekaip nepadės. Tačiau būkite atsargesni ateityje, tai jums nepakenks. Ir toliau sunkiai kovok. Visi žmonės klysta, bet gerasis Dievas, kaip Tėvas, mus saugo. Tam Jis turi šventųjų, už tai kiekvienam davė po angelą sargą, kad jį apsaugotų, už tai jis išskiria dvasingus žmones padėti kitiems
– Mane slegia liūdesys dėl savo kritimų, Geronda, ir pavargstu nuo asketizmo.
– Tai iš egoizmo. Tu nesilenki, todėl esi išsekęs. Nėra nuolankumo, atgailos, atgailos, bet yra savanaudiškumas, o savanaudiškumas visada sukelia liūdesį ir baimę. Kai žmogus neturi atgailos, jis yra nusiminęs dėl savo egoizmo, žmogiško malonumo, nes papuolė į kitų akis, tada jame gyvena nerimas, kartumas, skausmas.
4. Bet kaip aš galiu suprasti, ką patiriu iš kruopštumo?
– Tas, kuris nerimauja iš uolumo, dėl visko kaltina save, o tas, kuris yra iš savanaudiškumo, dėl visko kaltina kitus ir sako, kad su juo elgiamasi nesąžiningai. Egoizmas pažeidžiamas, žmogus pradeda niurzgėti, nustoja kalbėti... Šiandien dviem seserims padariau pastabą už jų neapsižiūrėjimą. Abu nusiminė ir nuleido galvas. Bet viena buvo nusiminusi dėl savo uolumo, nes nuliūdino mane savo klaida, o kita – dėl savanaudiškumo. Pirmajai net buvo gėda pakelti į mane akis. O kita, norėdama nesugadinti savo reputacijos, iškart ėmė teisintis, negalvodama, koks rimtas jos apsileidimas. Ji galvojo taip: „Nusileidau kitų akyse, jie manimi nebepasitikės. Kaip man dabar pateisinti savo apsileidimą, kad nesugadinčiau savo reputacijos? Jei ji pripažintų savo klaidą, dėl visko kaltintų save, tada ji gautų paguodą. Bet ji bandė teisintis, todėl jos sieloje nebuvo ramybės. Kai teisiname save, užleidžiame vietą velniui, kuris ateina, daro mus subtiliai ir sukelia liūdesį. Bet kai prisiimame visą kaltę ant savęs, tada Dievas visą mūsų naštą prisiima ant savęs. Taigi, apsispręskime, ką rinktis: nuolankumą, suteikiantį ramybę, ar egoizmą, atnešantį liūdesį, baimę ir nusivylimą?
5. Tas, kuris turi viską: ir materialinį turtą, ir sveikatą, bet, užuot dėkingas Dievui, kelia naujus beprotiškus reikalavimus, niurzga ir niurzga, vienareikšmiškai, ruošia sau vietą pragare. Žmogus, žinantis, kas yra dėkingumas, yra viskuo patenkintas. Jis kasdien galvoja apie tai, ką jam duoda Dievas, ir viskuo džiaugiasi. Bet jei žmogus nedėkingas, jis viskuo nepatenkintas, niurzga kiekviena proga ir kenčia. Tarkime, jis nemėgsta saulės, o Vardaris, šiaurės vėjas, pradeda pūsti ir atneša šaltį... Saulės nemėgo, dabar dreba nuo šalčio.
6. Noriu pasakyti, kad jei nesuvokiame Dievo mums duodamų palaiminimų ir niurzgiame, tada ateina išbandymai, dėl kurių susitraukiame į kamuolį. Sakau rimtai, kas turi tokias manieras, nuolat niurzga ir niurzga, tegul zino, kad sulauks antausio is Dievo, kad ismoketu bent dali skolos siam gyvenime. O jei nėra pliaukštelėjimo į veidą, tai dar blogiau, tada jis turės sumokėti už viską iš karto, iš karto tolimesniame gyvenime.
– Vadinasi, murmėjimas gali tapti įpročiu?
– Tampa įpročiu, nes ūžesys po ūžesio, o skundas – po skundo. Kas sėja skundus, tas skundus ir kaupia baimę. O tas, kuris sėja šlovę, amžinai jaučia dieviškojo džiaugsmo ir palaimos skonį. Murkėjas, kad ir kiek Dievas jam suteiktų palaiminimų, jis jų nejaučia. Todėl Dievo malonė nuo jo pasitraukia ir ateina pagunda. Pagunda seka jį ant kulnų, ir jis viską turi per denio kelmą. Ir pats dėkingas Dievas persekioja savo dovanomis.
Nedėkingumas yra didelė nuodėmė, kurią pasmerkė pats Kristus. (Lk 17:17) – Jis paklausė raupsuoto, kuris atėjo Jam padėkoti. Kristus tikėjosi dėkingumo iš dešimties raupsuotųjų ne sau, o jiems patiems, nes dėkingumas jiems patiems būtų buvęs naudingas.
7. Geronda, man dažnai skauda pilvą, man sunku atlikti vienuolines pareigas.
– Sėdi ir kalbiesi mintimis, viską matai juodoje šviesoje ir veltui kankiniesi, todėl kankiniesi kūnu ir siela. Po dar vieno tokio priepuolio pradeda skaudėti pilvą, kur vėliau rasti jėgų dvasingumui? Galite gerti vaistus ir malšinti skausmą, bet jei neatsikratysite liūdesio, vėl pradės skaudėti skrandį. Nepriimkite minčių, kurios jus nuvilia, kad Dievo jums duotos dovanos nepadarytų nenaudingos. Kuo teisingiau žiūrėsite į dalykus, tuo daugiau ramybės ir ramybės būsite, tuo sveikesnis būsite ir nustosite gerti vaistus.
Liūdesys nuginkluoja žmogų. Išsiurbia visas protinės ir kūno jėgų syvas ir neleidžia nieko daryti. Tai apnuodija sielą ir sukelia netvarką kūnui. Jis trenkia į jautriausias kūno vietas, kelia baimę ir išsekina žmogų.Nusileidimo nuodai gali nuversti ne tik silpno, bet ir labai stipraus kūno žmogų. Čia yra viena sesuo. Ar žinai, kokia ji stipri? O dvasine prasme gerai padaryta, o paklusnumo atžvilgiu viskas jos rankose dega! Jis gali pradėti visą vienuolyną, bet dėl nevilties nieko nedaro, yra iššvaistytas. Toks stiprus variklis, bet nenaudojamas tuščiąja eiga.
8. Geronda, kai apleidžiu savo dvasines pareigas, mane apima melancholija.
– Liūdesys, kad kažką apleidome, ir džiaugsmas dėl to, ką padarėme, yra natūralūs dalykai. Tačiau į tai galima įsimaišyti ir savanaudiškumo, todėl būkite atsargūs. Gerai pradėkite, nustatykite savo dvasinės kovos tvarką ir lėtai judėkite pirmyn. Taip pasieksite didesnį pastovumą, sustabdysite tuos šuolius aukštyn ir žemyn, kuriuos sukelia užmaskuotas priešas. Jei panaudosite savo jėgas su dvasine drąsa siekdami sėkmės vienuoliniame žygdarbyje, pasieksite didelę sėkmę. O jei užstrigsi silpnybėje, tai tu pats be galo dejuosi, o tuo metu Tangalos mergina suplos rankomis.
9. Geronda, ar aš nepakankamai stiprus?
- Mums reikia spaudimo, impulso!
- Kaip tai padaryti?
Drąsos reikia! Kam man reikalingos vargšės vienuolės, man reikia dvasinių sielovų, kurie su dvasine drąsa kovotų su Tangalašo moterimi, šlovindami Dievą.
10. Geronda, sutrinku, kai matau savyje kažkokios aistros likučius.
- Pasakykite: „Ačiū Dievui, kad dingo pagrindinis dalykas“! Jei būčiau tavo vietoje, tai, žiūrėdamas į dideles Dievo dovanas, „nuo ryto sargybos iki nakties“ (Ps. 129,5) kartočiau: „Garbė tau, Dieve“. Jei nori pradėti gyventi dangišką gyvenimą jau čia, pažvelk į malones ir turtingas dovanas, kurias tau teikia Dievas, ir šlovink: „Garbė tau, Dieve“. Girkite Dievą, kad Jis padėjo jums pasiekti sėkmę, kad ir kaip mažai, jūsų pačių darbu ar kitų pagalba. Kai žmogus sako: „Garbė tau, Dieve“, tada Dievas padeda, nes dėkingumas, derinamas su nuolankiu nusiteikimu, darbštumu ir uolumu žygdarbyje, pritraukia nesuskaičiuojamą dangiškų galių ir dieviškų dovanų.
11. Tu nežinai. Ir tu taip galvoji iš baimės. Nereikia bijoti, kad padarysi tą pačią klaidą, nes tavo tikėjimas Dievu labai svyruoja.Ypatingo kruopštumo čia nereikia. Jei mintis jums sako, kad nepagerėsite ir pulsite į neviltį, tuomet turite save paguosti ir nudžiuginti. „Ačiū Dievui“, turiu pasakyti, „šiandien aš tapau geresnis, nei buvau vakar. Ačiū Dievui tūkstantį kartų...“ Nors šis įkvėpimas atrodo nerealus, jame yra didžiulė galia – viltis Dieve. Viltis Dieve – tai svertas, apverčiantis neviltį, išlaisvinantis sielą iš nevilties ir baimės, žingsnis po žingsnio stiprinantis dvasinę žmogaus jėgą, žadinantis jame šventą optimizmą.
12. Jūs nejaučiate rojaus, nes nešlovinate Dievo. Kai žmogus gyvena šlovinimu, jis viskuo džiaugiasi. Pasaulyje yra žmonių, kurie teis mus, vienuolius. Pažiūrėkite į beduinus, koks sunkus jų gyvenimas, jie dėkoja Dievui ir visada linksmi7. Kviečių nevalo nuo akmenų, o sumala tokius, kokie yra, todėl jų duona yra kieti akmenys! Atrodo, kad jų valgomame maiste nėra reikiamų mikroelementų, kalcio ir pan., todėl jie turi visiškai sugedusius dantis. Matai, beduinas su vienu vieninteliu dantimi, bet džiaugiasi, lyg šis dantis būtų perlamutras. Kitam žmogui trūksta tik vieno danties ir dėl to jis jaučiasi ydingas.Visa tai reiškia, kad reikia nuolat šlovinti, šlovinti Dievą dieną ir naktį už Jo gerus darbus mums.
SANTRAUKA:
1.