1. Tik Dievas teisia teisingai, nes tik Jis pažįsta žmonių širdis. Mes, nežinodami teisingo Dievo sprendimo, teisiame „pagal išorę“, išoriškai, todėl kitus smerkiame ir neteisingai kaltiname. Mūsų žmogiškasis sprendimas yra didžiausia neteisybė. Ar prisimenate, ką Kristus pasakė: „Neteiskite pagal veidus, bet teiskite teisingą teismą“ (Jono 7:24)
Reikia labai atsargiai, niekada negalime žinoti tikrosios dalykų padėties
2. Geronda, kodėl aš dažnai papuolu į pasmerkimą?
Nes tu žiūri į kitus. Esate smalsus ir norite sužinoti, ką veikia viena sesuo, o ką kita. Jūs renkate medžiagą, kad Tangalashka turėtų ką veikti, ir panardinate jus į pasmerkimą.
„Anksčiau nepastebėjau kitų trūkumų, o dabar pastebiu ir smerkiu ...
„Dabar tu matai kitų klaidas, nes nematai savo.
– Geronda, iš kur mintys apie pasmerkimą?
– Nuo pasipuikavimo, tai yra iš puikybės ir nuo polinkio save pateisinti.
– Geronda, ar pasmerkimas dėl meilės stokos?
– Ir dėl meilės stokos taip būna, ir dėl paniekos. Kai neturi meilės, tada nėra nuolaidžiavimo kitų žmonių klaidoms, psichiškai žemini ir įžeidžia kitus. Tada atsiranda tangalaška, pastūmėja juos prie naujos klaidos, tu tai pamatai, vėl pasmerki, o tada pradedi su jais elgtis niekinamai.
3. Iš kur žinai, kiek Tangalaškų šiuo metu kaunasi su tavo seserimi? Gal penkiasdešimt demonų užpuolė ją, bandydami laimėti, kad vėliau sakytum: „A, štai kas tu“. Ir kai jie pamatys, kad tu ją pasmerkei, tada penki šimtai demonų ateis dar kartą ją pažeminti prieš tave, kad tu dar labiau ją pasmerktum. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Sese, nedėk to daikto ten, jis priklauso čia“. Kitą dieną Tangalashka gali priversti ją pamiršti, ką jai pasakėte, ir padėti daiktą į seną vietą. Ji padarys dar ką nors ne taip, o jūs mintyse pradėsite sakyti: „Ar aš jai nesakiau vakar, bet šiandien ji daro tą patį! Ji taip pat padarė kitus dalykus! Čia jūs ją teisiate ir negalite nepasakyti: „Sese, ar aš tau nesakiau, kad nedėtų ten? Tai netvarka.
4. Stenkitės kuo greičiau suvokti savo nuopuolį ir prašykite atleidimo iš sesers, kurią pasmerkėte, ir Dievo, nes pasmerkimas tampa kliūtimi maldoje. Nuo pasmerkimo Dievo malonė pasitraukia savaime, o santykiuose su Dievu atsiranda šaltumas. Kaip tada melsitės? Širdis virsta ledu, akmeniu.
5. Gal tu pasmerkei seserį? Jūs žiūrite į dalykus išoriškai ir smerkiate kitus, todėl vėliau tarnyboje užmiegate. Kai žmogus smerkia ir nežiūri į dalykus dvasiškai, tada praranda dvasines jėgas. O kai netenka jėgų, jis arba linkęs miegoti, arba, priešingai, kamuoja nemiga.
6. Jeigu kas nors smerkia už ką nors kita, bet nesuvokia savo nuopuolio ir neatgailauja, tai dažniausiai jis pats patenka į tą pačią nuodėmę. Taip žmogus suvokia savo nuopuolį. Dievas savo meile leidžia kopijuoti to, kurį Jis pasmerkė, būklę. Jei, pavyzdžiui, pasakysite apie ką nors, kad jis yra godus, ir nesuprantate, ką pasmerkėte, tada Dievas atims savo malonę ir leis jums papulti į godumą – ir jūs pradėsite gelbėtis. Kol nesuvoksite savo nuopuolio ir neprašate Dievo atleidimo, veiks dvasiniai dėsniai.
7. Geronda, kai kurie tikintieji, pamatę nuodėmėje gyvenantį žmogų, sako: „Jis eina tiesiai į pragarą!
– Taip, jei pasaulietiški žmonės patenka į pragarą dėl ištvirkavimo, tai dvasingi – dėl pasmerkimo... Neįmanoma pasakyti, kad jis pateks į pragarą. Mes nežinome, kaip Dievas veikia. Dievo sprendimai yra bedugnė Niekas neturėtų būti smerkiamas, nes tokiu būdu mes džiaugiamės nuosprendžiu iš Dievo rankų, patys save darome dievais. Jei Kristus klausia mūsų Teismo dieną, tada mes pasakysime savo nuomonę ...
8. Žiūrėk, pradėsi dirbti su savimi, kai nustos domėtis tuo, ką daro kiti. Jei rūpinsitės savimi ir nustosite žiūrėti į kitus, pamatysite tik savo trūkumus, o kituose jų nepastebėsite. Tada nusiviliate, gerąja prasme, ir tik save pasmerksite. Pajusite savo nuodėmingumą ir bandysite atsikratyti savo silpnybių. Tada, kai pradėsite įžvelgti tam tikrą silpnumą kituose, sakysite sau: "Ar aš tikrai įveikiau savo silpnybes? Tai kaip aš galiu reikšti tokias pretenzijas kitiems?" Todėl nuolat mokykitės ir stebėkite save, kad išvengtumėte paslėpto pasididžiavimo, ir priekaištaukite dėl samprotavimo, kad išvengtumėte vidinio pasmerkimo. Taip pataisyk.
9. Štai kodėl jie sakė apie save: „Aš blogesnis už visus žmones“. Jų dvasinės akys apsivalė ir įgavo budrumo, todėl įžvelgė savo trūkumus – mazgus – kaip rąstus. Mes, nors mūsų trūkumai yra kaip rąstai, matome juos kaip mazgus (Palyginti Mt 7, 3) arba visai nematome. Žvelgiant į kitus pro mikroskopą. Kitų žmonių nuodėmės mums atrodo didelės, bet savų nematome, nes mūsų sielos akys neapvalytos.
10. Su užuojauta žiūrėkite į tą, kuris daro klaidą, ir šlovinkite Dievą už tai, ką Jis jums davė, kitaip Jis vėliau gali jums pasakyti: „Aš tau tiek daug daviau, tai kodėl taip žiauriai su manimi pasielgei? Pagalvokite, ką žmogus turėjo praeityje, kokias galimybes jis turėjo saviugdai ir kokias turėjote jūs, bet jomis nepasinaudojote. Taigi jūs džiaugsitės Dievo jums suteikta palaima, šlovinsite Jį ir nusižeminsite. Tuo pačiu pajusite meilę ir užuojautą broliui, kuris neturėjo tokių galimybių kaip jūs, ir melsitės už jį iš širdies.
11. Ar tikrai visada taip, kaip tu manai? Nr. Na, tada sakyk: „Ne visada galvoju teisingai, dažnai klystu. Pavyzdžiui, tokiu ir tokiu atveju taip galvojau, bet paaiškėjo, kad klydau. Kitu atveju pasmerkiau, bet tai pasirodė, kad su žmogumi pasielgiau veltui ir nesąžiningai. Turiu neklausyti savo minčių." Kiekvienas iš mūsų klydome savo prielaidose. Jei prisiminsime atvejus, kai klydome, išvengsime pasmerkimo. Net jei kažkada neklydome, o pasirodė, mūsų nuomone, teisūs, nereikia skubėti daryti išvadų. Ar žinome, kokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių turi kitas asmuo?
SANTRAUKA:
1. Mes matoma tik išorinį žmogų, bet nematome vidinio, matome tik dalį informacijos, o likusi paslėpta nuo mūsų akių. Todėl mūsų teisimas yra klaidingas. Tik Dievas gali teisti teisingai, nes Jis mato ir žino viską.
2. Tas kuris užsiima savimi: žiūri į save ir rūpinasi savo aistromis ir klaidomis, nesmalsauja kaip gyvena kiti, tas nemato kitų nedorumo ir klaidų.
3. Žmogui kyla pasmerkimas, nes jis turi polinki pateisinti save.
4. Kai žmogus smerkia ir į viską žiūri ne dvasiškai, tada jis praranda dvasines jėgas: apima miegas ar nemiega.
5. Su užuojauta žiūrėti į tą, kuris daro klaidas (rasti priežastį, kas paskatino jį taip elgtis), melstis Dievui ir dėkoti už viską, ką jis tau davė.
6. Ne viskas yra taip, kaip mes matome.