1. Kaip padidinti akumuliatoriaus talpą?
– Kuo labiau apsivalys širdis, tuo labiau didėja jos pajėgumas ir tuo labiau galėsime priimti Dieviškąją meilę, beribę, nepajėgią, neišsenkančią.
2. Kas gerbia šventuosius, be jokios abejonės, dar labiau gerbia Dievo Motiną. Kaip ir tas, kuris gerbia Švenčiausiąją Dievo Motiną, žinoma, dar labiau gerbia Švenčiausiąją Trejybę. Jei su vienu iš šventųjų palaikote glaudžius ryšius ir jaučiate jam didžiulį dėkingumo jausmą, tada būna, kad dėl šio šventojo esate pasiruošęs net paaukoti save. Bet jei aukojate save vardan šventojo, ar tai nereiškia, kad aukojate save vardan Dievo?
Meilė Kristui, Dievo Motinai, šventiesiems yra didelis dalykas. Ši meilė yra kaip niekas kitas. Tai ilgalaikė meilė, kuri nelieka be atsako
Ar įmanoma mylėti Dievą, o nemylėti žmonių?
– Ne, nes jei myli Dievą, tai negali nemylėti Dievo paveikslo, žmogaus Meilė Dievui atsineša meilę artimui, nes tas, kuris yra arti Dievo, yra arti visų žmonių, kaip šventieji. Tačiau net už artimo meilės slypi didžiulė meilė Dievui.
Kai žmogus atiduoda savo širdį Dievui, jis pradeda mylėti viską, ne tik žmones, bet ir paukščius, medžius, net gyvates. Tada jis ne tik pagarbiai garbina Dievą ir šventuosius, bet ir Dievo paveikslą, žmones.Kiekvieną padarą, didelį ar mažą, brangų ar paprastą, akmenuką ir drožles, pagarbiai ima ir bučiuoja, kaip savo Kūrėjo palaiminimą, kaip jis pabučiuoja didelį ar mažą daiktą, kuris gavo palaiminimą iš žmogaus, kurį gerbė.
3. Geronda, kaip žmogus ateina pas Dievą?
– Yra du būdai, kaip žmogus gali pakilti pas Dievą aukštyn ir „nusilenkti“ Jį, kad nusileistų ir liktų su Juo. Pirmasis būdas – tai nuoširdi atgaila – tinka dideliems nusidėjėliams. Kai jie suvokia savo didžiulį nuopuolį ir giliai nusižemina, tada Dievas, vardan jų didelio nuolankumo, parodo jiems didelę meilę ir pakelia į dangų. „Dangus džiaugiasi vienu atgailaujančiu žmogumi“ (Palyginti Lk 15,7), sakoma Evangelijoje. Tada, žinoma, ir nusidėjėliai patiria didelę meilę Dievui, nes Jis paliko jiems didelę skolą. Antrasis būdas yra toks: kai žmogus yra švarus nuo mirtinų nuodėmių, tada jis turi dėkoti Gerajam Dievui, kad jį saugojo nuo vaikystės, o jo sielos drabužis nebuvo suteptas. O tu, jei Kristus nebūtų tavęs, kaip jauniklį, laikęs po savo sparnu, galbūt būtų didžiausias nusidėjėlis šiandieniniame pasaulyje.
4. Geronda, kaip aš galiu dirbti, kad mylėčiau Dievą?
„Pradėkite nuo aukos. Kai žmogus neatsižvelgia į save ir aukojasi, tada viskas vyksta taip, kaip turi būti: jis myli savo artimą, myli Dievą Tie žmonės, kurie sako, kad myli Dievą, bet neaukoja savęs dėl artimo, „myli Dievą jų lūpas ir melavo Jam savo lūpomis“ (Palyginkite Ps 77,36).
5. Geronda, kai žmogus yra tokios būsenos, jis jaučia šilumą visame kūne?
– Taip, bet labiausiai krūtinės srityje. Kai įsiliepsnoja dvasinė meilė, visa krūtinė liepsnoja ugnimi. Visa krūtinė virsta liepsnomis. Žmogus dega stipria saldžia Dievo meilės ugnimi, kyla aukštyn, myli tikra, motiniška meile.
6. Ir aš turiu šiek tiek patirties apie dvasinę beprotybę, kylančią iš Dieviškojo eroso. Tada žmogus patenka į švento neblaivumo būseną ir nenori galvoti apie nieką kitą, tik apie Dievą, išskyrus apie šventą, dvasingą ir dangiškąjį. Būdamas dieviškosios meilės būsenoje, jis saldžiai dega iš vidaus, iš išorės liejasi beprotybėje, švento pamaldumo ribose, kaip angelas, dieną ir naktį šlovindamas savo Dievą ir Kūrėją.
7. Jei žmogus dvasiškai girtas nuo dangiškojo vyno, tai jo gyvenimas čia žemėje tampa kankiniu, tačiau gerąja prasme. Jis tampa netinkamas pasauliui, jam nerūpi niekuo žemiška, o viską priskiria žymėms, šiukšlėms. Matote, kai žmonės daug geria, prisigeria, o tada jiems niekas nerūpi. „Seneli Fanasiau, tavo trobelė dega“, – šaukė žmonės vienam seneliui, kurio trobelė užsidegė: „Na, tegul dega“, – atsakė jis, nes prisigėrė ir buvo girtas!
SANTRAUKA:
1. Reikia kuo labiau save apvalyti, kad mumyse galėtų gyventi Dievo dvasia.
2. Kas gerbia ir myli šventuosius, tas myli ir patį Dievą.
3. Tas, kuris myli Dievą, myli visus žmones ir visą kūriniją. Kas nemyli artimo, tas nemyli Dievo.
4. Tas, kuris aukoja save artimui dėl Dievo ir pačiam Dievui, - tas pradeda mylėti Dievą.
5. Kai žmogus myli Dievą, tada jo krūtinėje ir visame kūne atsiranda dvasinė šiluma, motiniška meilė.
6. Žmogus, kuris pažįsta ir gyvena Dievo meilėje, patenka į dvasinę beprotybę ar "girtumą", kai jis nenori apie nieką kitą galvoti, tik apie Dievą, angelus ir viskas kas šventa, dangiška. Jam nerūpi niekas, kas yra žemiška. Gerąja prasme, žemėje jis tampa kankiniu, netinkamas šiam pasauliui.