1. Pirmieji krikščionybės metai yra vienas dalykas, o mūsų su jumis metai – kitas reikalas. Šiandien iš tokio viešo prisipažinimo jokios naudos.
Kodėl, Geronda? Ar tais laikais krikščionys turėjo daugiau pavydo?
- Ir jie turėjo daugiau pavydo, ir jie neturėjo to, prie ko mes šiandien atėjome. Šiandien ne taip, kaip senais laikais – be jokios priežasties sutuoktiniai išsiskiria, sunaikinamos šeimos.
Nutolę nuo Išpažinties sakramento, žmonės dūsta savo mintyse ir aistrose. Ar žinote, kiek žmonių ateina pas mane ir prašo, kad padėčiau jiems iškilus sunkumams? Tačiau tuo pat metu šie žmonės nenori eiti į išpažintį ar bažnyčią! – Ar net į bažnyčią eini? Aš klausiu. „Ne“, – atsako jie. – Ar kada nors ėjai išpažinties? dar kartą klausiu. "Ne. Aš atėjau pas tave manęs išgydyti." - "Bet kaip aš galiu tave išgydyti? Reikia atgailauti už savo nuodėmes, reikia išpažinti, eiti į bažnyčią, priimti komuniją - jei už tai turi savo nuodėmklausio palaiminimą - ir aš melsiuosi už tavo sveikatą. tikrai pamiršk, Ar yra kitas gyvenimas ir turime jam pasiruošti? „Klausyk, tėve“, – prieštarauja tokie žmonės, – jūs kalbate tik apie bažnyčias, kitas gyvenimas ir panašiai mūsų nedomina. Visa tai yra pasakos. Aš buvau su burtininkais, buvau su ekstrasensais, ir jie negalėjo manęs išgydyti. Ir taip sužinojau, kad tu gali mane išgydyti." Įsivaizduokite, kas vyksta!
2. Ir žiūrėk, daugelis žmonių, išvarginti problemų, kurias savo nuodėmėmis susikūrė sau, kreipiasi ne pas nuodėmklausį, kuris tikrai gali jiems padėti, o baigia „prisipažinti“ pas psichologą. Jie pasakoja psichologams savo ligos istoriją, konsultuojasi su jais apie savo problemas, o šie psichologai [savo patarimais] tarsi įmeta savo pacientus į vidurį upės, kurią jiems reikia pereiti. Dėl to nelaimingieji arba nuskęsta šioje upėje, arba vis tiek nuplaukia į kitą pusę, bet srovė juos labai toli nuneša nuo tos vietos, kur jie norėjo būti... Bet kai ateina išpažinties pas nuodėmklausį ir prisipažįsta, tokie žmonės nerizikuodami ir nebijodami pereis upe per tiltą. Iš tikrųjų Išpažinties sakramente veikia Dievo malonė ir žmogus išlaisvinamas iš nuodėmės.
3. Visi tai yra pasiteisinimai. Kiekvienas išpažinėjas, apsirengęs epitracheliu, turi dievišką valdžią. Jis atlieka Sakramentą, turi Dieviškąją malonę, o kai perskaito leistiną maldą dėl atgailaujančio, Dievas ištrina visas nuodėmes, kuriose jis išpažino nuoširdžią atgailą. Kokią naudą gauname iš Išpažinties sakramento, priklauso nuo mūsų pačių. Vieną dieną pas mane atėjo vyras su psichikos sutrikimu. Jam kilo mintis, kad aš esu apdovanota aiškiaregystės dovana ir galiu jam padėti. – Ką tu manai numatai? jis manes paklausė. „Susirask nuodėmklausį ir jam prisipažink, – atsakiau. – Tada miegosi kaip kūdikis ir išmesi išgertas tabletes. "Mūsų laikais, - atsakė jis, - nėra gerų nuodėmklausių. Anksčiau buvo, bet dabar jų nebėra." Taip tie žmonės ateina pas mane, norėdami gauti naudos, bet neklauso, ką aš jiems sakau. Na ir kas: tiesiog iššvaistyti pinigai bilietams į Athosą.
4. Kaip jis turės vidinę ramybę? Norint pajusti vidinę ramybę, reikia apsivalyti nuo šiukšlių. Tai turi būti padaryta per išpažintį. Atverdamas nuodėmklausiui širdį ir išpažindamas savo nuodėmes, žmogus nusižemina. Taip jam atsiveria dangiškos durys, Dievo malonė dosniai nustelbia jį ir jis tampa laisvas.
5. Kai šalia yra dvasingas žmogus, reikia jo paklausti patarimo. Bet jei nėra žmogaus, kurio būtų galima paklausti – pavyzdžiui, esi kažkur dykumoje – bet trokšti paklusnumo, tada pats Gerasis Dievas tampa tavo Vyresniuoju. Jis jus apšviečia ir informuoja. Tarkime, jūs negalite rasti žmogaus, kuris galėtų jums paaiškinti kurią nors Šventojo Rašto ištrauką. Bet šiuo atveju Dievas jus apšviečia, ir jūs suprantate šią vietą.
6. Kad ir koks dvasingas būtų žmogus, kad ir kaip gerai žinotų, kaip spręsti jam rūpimus klausimus, jis negali rasti vidinės ramybės, nes Dievas nori, kad žmogus gautų pagalbą iš žmogaus ir būtų koreguojamas per asmenį. Gerasis Dievas taip sutvarko, kad žmogus nusižemintų. Žmogus turėtų išsakyti savo mintis ir tai, kas su juo vyksta, savo nuodėmklausiui, su juo pasitarti, o ne savarankiškai spręsti sunkių klausimų. Jis taip pat neturėtų bandyti pats įveikti sunkumų, su kuriais susiduria dvasinėje kovoje, nes tai darydamas jis atlieka eksperimentus su savimi, piktasis gali jį supainioti ir sukurti jam [naujų] problemų. Kai kurie žmonės eina taip toli, kad patys apibrėžia atgailą. Šie dalykai yra labai pavojingi. Jis taip pat neturėtų bandyti pats įveikti sunkumų, su kuriais susiduria dvasinėje kovoje, nes tai darydamas jis atlieka eksperimentus su savimi, piktasis gali jį supainioti ir sukurti jam [naujų] problemų
7. Krikščionis, neturintis nuodėmklausio, su kuriuo galėtų pasitarti, eidamas savo dvasiniu keliu, sutrinka, išsenka, atsilieka. Tokiam žmogui labai sunku pasiekti savo tikslą. Jeigu žmogus savo problemas sprendžia pats, tai kad ir koks išmintingas jis būtų, jis lieka tamsus, nes elgiasi pasitikėdamas savimi ir išdidžiai. Bet tas, kuris susitaiko su pasitikėjimu ir nesavanaudiškumu, eina pas savo nuodėmklausį ir klausia jo nuomonės, sulaukia pagalbos. Taip atsitinka todėl, kad pastaruoju atveju Dievas tikrai apšvies nuodėmklausį, o nuodėmklausys duos žmogui teisingą atsakymą.
8. Šiandien žmonėms būtiniausia susirasti nuodėmklausį, jam prisipažinti, juo pasitikėti ir pasitarti. Jei turėdami nuodėmklausį žmonės taip susitvarko savo gyvenimą, kad jame būtų vietos maldai ir dvasinių knygų skaitymui, jei eina į bažnyčią, priima komuniją, tai šiame gyvenime jiems nėra ko bijoti.
9. Kai žmonės kreipiasi į jus su klausimais, kas juos kankina, pirmiausia paklauskite: „Ar turite nuodėmklausį? Taip pat sakau tiems, kurie ateina pas mane į Kalivą: "Aš ne nuodėmklausys. Eik pas savo nuodėmklausį ir daryk, ką jis tau lieps." Žmonės turi atgailauti.
10. Tačiau žmogiškosios problemos yra įtrauktos į nuodėmklausio pareigų sritį, [be to] jis už tai atsakingas. Jei žmonės kalba apie savo problemas su jumis, jie perkelia šią atsakomybę jums, o nuodėmklausys gali sekti žmones iš arti ir rasti jų problemų sprendimus. Tai yra, reikia dirbti su žmonėmis, bet šis darbas – ne vienuolės reikalas. Iš mūsų žmonės gali reikalauti tik maldų.
11. Geronda, kokios knygos gali padėti sutuoktiniams?
– Sutuoktiniai tai padės: nė vienas iš jų neturėtų teisintis. Jei kiekvienas iš sutuoktinių teisinasi, tai – kad ir kiek dvasinių knygų perskaitytų – jokios naudos negaus. Ir jei vyras ir žmona yra malonūs, jei jie turi nuodėmklausį ir jam paklūsta, tada jie galės išvengti problemų. Be dvasinio „arbiterio“ [normalus gyvenimas šeimoje] neįmanomas.
12. Ir vis dar yra žmonių, kurie, darydami nuodėmę, neina jos išpažinti savo nuodėmklausiui, o pasakoja apie tai kitam nuodėmklausiui – kad neprarastų savo reputacijos. Praeina šiek tiek laiko, jie vėl padaro tą pačią nuodėmę ir pasakoja apie tai kokiam nors trečiam nuodėmklausiui, paskui kitam... Dėl to prieš kiekvieną iš nuodėmę jie pateikia reikalą taip, lyg būtų padarę šią nuodėmę tik vieną kartą. Dėl to tokie žmonės ir toliau nusideda ir nėra pataisyti.
13. Pastebėjau, kad yra ir tokių, kurie vengia ką nors pasakyti savo nuodėmklausiui, net žinodami, kad jis jiems padės, o taip pat suvokdami, kad negali būti nė kalbos, kad šis nuodėmklausys atskleis savo išpažinties paslaptį kažkam kitam. Tačiau užuot prisipažinę nuodėmklausiui, jie pasakoja apie save pažįstamam žmogui, kuris negali jiems padėti ir kuris, be jokios abejonės, apie viską papasakos kitiems
14. Pastebėjau, kad yra ir tokių, kurie vengia ką nors pasakyti savo nuodėmklausiui, net žinodami, kad jis jiems padės, o taip pat suvokdami, kad negali būti nė kalbos, kad šis nuodėmklausys atskleis savo išpažinties paslaptį kažkam kitam. Tačiau užuot prisipažinę nuodėmklausiui, jie pasakoja apie save pažįstamam žmogui, kuris negali jiems padėti ir kuris, be jokios abejonės, apie viską papasakos kitiems
SANTRAUKA:
1.