1. Burtininkai. Savo būrime jie naudoja Dovydo psalmes, šventųjų vardus ir panašiai, bet painioja tai su demonų šaukimu.
2. Burtininkai. Savo būrime jie naudoja Dovydo psalmes, šventųjų vardus ir panašiai, bet painioja tai su demonų šaukimu. Tai yra, kaip mes, skaitydami Psalmę, šaukiamės Dievo pagalbos ir priimame Dieviškąją malonę, taip jie, vartodami psalmes ir šventoves, elgiasi visiškai priešingai: piktžodžiauja Dievui, nutolsta nuo Dieviškosios malonės ir po to demonai daro tai, ko prašo. Man pasakojo apie vaikiną, kuris nuėjo pas burtininką, kad padėtų jam pasiekti kokį nors tikslą. Burtininkas perskaitė kažką iš psalmės ir berniukas pasiekė tai, ko norėjo. Tačiau praėjo labai nedaug laiko, ir vargšas ėmė nykti, tirpti kaip žvakė. Ką padarė burtininkas?
3. Žmonės mato, kad burtininkai uždega žvakes, „meldžiasi“ prieš ikonas, atlieka panašius veiksmus – ir pasitiki apgavikais. Vienas žmogus man pasakojo, kad mieste, kuriame jis gyvena, kažkokia turkė ant vieno akmens uždėjo Švenčiausiojo Dievo Motinos ikoną ir dabar vadina šį akmenį „akmeniu, kuris padeda žmonėms“! Ji nesako, kad Švenčiausioji Mergelė Marija padeda žmonėms, bet sako, kad jiems padeda akmuo. Krikščionys, kurie mato Švenčiausiosios Dievo Motinos ikoną, yra sumišę. Tie, kurie nesveikos, bėga prie šio akmens su mintimi, kad iš jo sulauks pagalbos, o tada velnias su jais daro ką nori. Juk nuo to momento, kai turkė sako: kad žmonėms padeda ne Dievo Motina, o akmuo, velnias tuoj pat įsikiša į reikalą, nes šie žodžiai yra panieka Švenčiausiajai Dievo Motinai. Dievo malonė nutolsta nuo žmonių ir prasideda demoniškas apsėdimas
4. Žmonės mato, kad burtininkai uždega žvakes, „meldžiasi“ prieš ikonas, atlieka panašius veiksmus – ir pasitiki apgavikais. Vienas žmogus man pasakojo, kad mieste, kuriame jis gyvena, kažkokia turkė ant vieno akmens uždėjo Švenčiausiojo Dievo Motinos ikoną ir dabar vadina šį akmenį „akmeniu, kuris padeda žmonėms“! Ji nesako, kad Švenčiausioji Mergelė Marija padeda žmonėms, bet sako, kad jiems padeda akmuo. Krikščionys, kurie mato Švenčiausiosios Dievo Motinos ikoną, yra sumišę. Tie, kurie nesveikos, bėga prie šio akmens su mintimi, kad iš jo sulauks pagalbos, o tada velnias su jais daro ką nori. Juk nuo to momento, kai turkė sako: kad žmonėms padeda ne Dievo Motina, o akmuo, velnias tuoj pat įsikiša į reikalą, nes šie žodžiai yra panieka Švenčiausiajai Dievo Motinai. Dievo malonė nutolsta nuo žmonių ir prasideda demoniškas apsėdimas
5. Nelaimingieji nešioja panašius amuletus, talismanus, neva norėdami sulaukti pagalbos, o galiausiai kankinasi. Tie, kurie, susipainioję su burtininkais, gavo iš jų tokius magiškus daiktus „palaiminimo“ pavidalu, šiuos daiktus reikia sudeginti, o pelenus užkasti žemėje arba išmesti į jūrą. Tada tokie žmonės turėtų eiti išpažinties. Tai vienintelis būdas atsikratyti demoniškos įtakos. Kartą pas mane į Kalivą atėjo jaunas vyras, kurio būklė buvo labai sunki ir daugeliu atžvilgių. Jis fiziškai ir protiškai kentėjo daugiau nei ketverius metus. Jis gyveno nuodėmingą gyvenimą, o neseniai užsidarė namuose ir nenorėjo nieko matyti. Du jo draugai, kurie reguliariai atvykdavo į Šventąjį kalną, su dideliais sunkumais įtikino jį eiti su jais. Jie tai padarė, kad atvestų jį pas mane. Iš Uranupolio į Dafnę[100] jie plaukė laivu. Kai laivas prisišvartavo prie įvairių Svjatogorsko vienuolynų, jaunuolis išvargęs griuvo ant laivo denio. Laive buvę jo draugai ir vienuoliai bandė jį atgaivinti sakydami Jėzaus maldą. Su dideliais vargais jiems pavyko atvesti jį pas mane į kalivą.
Nelaimingasis man atvėrė širdį, papasakojo apie savo gyvenimą. Supratęs, kad kenčia nuo kažkokios demoniškos įtakos, patariau jam nueiti pas vieną Atono nuodėmklausį, daryti tai, ką jis liepia, ir taip gauti išgydymą. Jis tikrai nuėjo ir prisipažino. Kai, grįžę iš Atono, jie įlipo į laivą, jaunuolis draugams papasakojo, kad nuodėmklausys jam liepė išmesti į jūrą pažįstamų dovanotą talismaną, kurį nuolat nešiojo ant savęs. – Bet aš negaliu jo išmesti! – tarė nelaimingasis. Kad ir kaip draugai bandė įtikinti jį keltis, mesti talismaną į jūrą, jis atrodė suakmenėjęs ir negalėjo pakilti iš savo vietos. Tada jis buvo labai sunkiai nuneštas ant denio ant rankų. Draugų padedamas jaunuolis nusiėmė šį demonišką talismaną. Neturėjo jėgų net išmesti į jūrą. Jis tik atkišo ranką o demoniškas talismanas įkrito į pačią jūrą. Akimirksniu jis pajuto, kad rankos atsilaisvino, o iškankintas kūnas tuoj pat sukietėjo. Pilnas gyvybės jaunuolis ėmė iš džiaugsmo šokinėti ant garlaivio, o paskui puolė išbandyti rankų tvirtumą ant geležinių laivo turėklų ir laivo apkalos.
6. Geronda, ar burtininkai sulaukia kokių nors apreiškimų apie žmogų, apie vykstančius įvykius ir pan.?
– Būna, kad jie ką nors sužino iš velnio, bet patys prisigalvoja daug įvairaus melo. Tie, kurie yra paklusnūs archondarikoje[101], turėtų būti atsargūs. Ten neturėtumėte leisti dalykų nekontroliuojami. Reikia žiūrėti, kokie žmonės lankosi vienuolyne, nes gali ateiti ir burtininkų. Ar tai tau atrodo nuostabu? Kažkaip du raganavimu užsiimantys žmonės čia atėjo į vieną visą naktį trukusį budėjimą. Jie tvirkino žmones ir juos kvailino. Jie visus apgavo tuo, kad tariamai palaiko ryšius su metropolitu Augustinu[102]. Vienai moteriai jie pasakė: „Tu sugedai. Ateikim į tavo namus ir nuimkime nuo tavęs grobį kryžiaus pagalba, kurį turime“. O žmonės, matydami, kaip burtininkai ateina į budėjimus, kalba apie dvasinius dalykus, galvoja: „Bet kadangi jie budi, tai reiškia jie tiki" – ir atveria savo širdis apgavikams. Kaip jie kvailina žmones savo melu! Vienas toks melagis, norėdamas apgauti merginą, jai pasakė: „Tėvas Paisio turėjo viziją, kad mes su jumis susituoksime. Taigi paimkite šią smulkmeną ir užsidėkite ant kaklo. Bet tik nežiūrėk, kas viduje!“ Ir jis jai padovanojo kažkokį raganišką talismaną.Laimei, mergina jo neužsidėjo. - ji užvirė.Dvigubai negalvodama atsisėdo prie stalo ir parašė man laišką - pilną stiprių posakių. Keturi puslapiai tvarkingos rašysenos! Ji išbarė mane pačiais paskutiniais žodžiais! „Prisiek, prisiek“, – vis kartojau skaitydama laišką, – viskas gerai. Man tavo keiksmažodžiai yra kaip balzamas – juk nesileidai apgaudinėjamas ir neužsidėjai demoniško amuleto!
7. Ką jie turėjo pasakyti? Pirmas dalykas, kurį padariau, tai gerai sumušiau juos! Juk viskas, ką jie darė, buvo krikščioniškojo tikėjimo išsižadėjimas. Tą akimirką, kai žmonės pašaukia velnią ir jį priima, jie atsisako Dievo. Todėl patariau jiems pirmiausia atgailauti, nuoširdžiai išpažinti, o ateityje būti dėmesingiems: eiti į bažnyčią, priimti komuniją su nuodėmklausio palaiminimu, kad taptų skaistus. Tačiau šie studentai – kadangi jie yra vaikai – turi lengvinančių aplinkybių. Jie tai padarė kaip žaidimą. Jei jie būtų suaugę, tai toks užsiėmimas jiems padarytų didelę žalą: velnias įgautų jiems nemažą valdžią. Bet net ir šiuos vaikus jis visus jau buvo sumušęs.
8. „Jie iš vaško gamina į žmogų panašią lėlę. Kai jie ateina pas juos ir paprašo, kad, pavyzdžiui, jų priešas būtų aklas, jie įsmeigia adatą lėlei į akis ir tuo pačiu ištaria žmogaus, kurį nori apakinti, vardą. Jie taip pat atlieka kitus demoniškus veiksmus. Ir jei taip išlepintas žmogus gyvena nuodėmingą gyvenimą ir neprisipažįsta, tada demoniška įtaka jam krenta į akis. Nuo skausmo jie tarsi išeina iš savo orbitų! Žmogų apžiūri gydytojai, tačiau gydytojai nieko neranda.
9. O kokią žalą žmonėms daro mediumai, ekstrasensai, „aiškiaregiai“ ir kiti panašūs į juos! Jie ne tik prievartauja iš žmonių pinigus, bet ir ardo šeimas. Pavyzdžiui, žmogus eina pas „aiškiaregį“ ir pasakoja jam apie savo problemas. „Žiūrėk“, – atsako jam „aiškiaregė“, – vienas iš tavo giminaičių, šiek tiek tamsaus gymio, šiek tiek aukštesnio nei vidutinio ūgio, tau padarė žalos. Žmogus pradeda ieškoti, kuris iš jo artimųjų turi tokių būdingų bruožų. Neįmanoma, kad nė vienas iš jo giminaičių nebuvo bent šiek tiek panašus į tą, kurį jam apibūdino burtininkas. „Ak, – sako vyras, suradęs savo kančios „kaltininką“, – tai reiškia, kad ji man padarė žalos! Ir jį apima neapykanta šiai moteriai. Ir pati ši vargšelė visiškai nežino savo neapykantos priežasties. Taip atsitinka, kad ji padarė jam gerą darbą, bet jis trykšta neapykanta jai ir net nenori jos matyti! Tada jis vėl eina pas burtininką ir sako: "Na, dabar tau reikia pašalinti šią žalą. Už tai turėsi man sumokėti šiek tiek pinigų." - Na, - sako sutrikęs vyras, - kadangi jis sužinojo, kas man padarė žalą, turiu jam atlyginti! Ir pliūpsniai.
Ar matai, ką velnias daro? Jis kuria pagundas. Tuo tarpu geras žmogus – net jei tikrai tikrai žino, kad kažkas kam nors padarė ką nors blogo – niekada aukai nesakys taip: „Taip ir taip padarei žalą“. Ne, jis stengsis padėti nelaimingiesiems. „Klausyk, – sakys jam, – nepriimk skirtingų minčių. Eik prisipažink ir nieko nebijok“. Taigi tai padeda ir vienam, ir kitam. Juk tas, kuris skriaudė savo artimą, matydamas, kaip jis su juo elgiasi maloniai, susimąsto – gerąja to žodžio prasme – ir atgailauja.
10. Kad burtininkas išgydytų ligonius? Burtininkas gali „išgydyti“ žmogų, kurį kankina demonas, pasiųsdamas šį demoną kitam žmogui. Juk burtininkas ir velnias yra draugai ir bendražygiai. Burtininkas sako velniui: „Išeik iš šito žmogaus ir įeik į tą“. Tai yra, išvarydamas demoną iš žmogaus, kuris yra demoniškame įtakoje, burtininkas dažniausiai siunčia jį vienam iš savo giminaičių ar pažįstamų, suteikusių velniui teises į save. Tada žmogus, kuriame buvo demonas, sako: „Kenčiau, bet toks ir toks gydytojas mane išgydė“. Čia burtininkas sukuriamas reklama. Tačiau galiausiai iš žmogaus išlindęs demonas sukasi aplink jo artimuosius ir draugus. Tarkime, patekęs į demonišką įtaką, žmogus tapo kuprotas. Burtininkas gali išvaryti demoną iš šio žmogaus ir nusiųsti jį kitam asmeniui. Taigi kuprotas vyras išsitiesins.
11. Reikia dėmesio. Reikia laikytis atokiai nuo burtininkų, nuo kerėjimo, kaip žmogus nuo ugnies ar gyvačių. Nereikia maišyti skirtingų dalykų. Velnias niekada negali padaryti nieko gero. Jis gali „išgydyti“ tik tas ligas, kurias sukelia pats
12. Vieną dieną pas mane atėjo pusamžis vyras. Jis atėjo įžūliai ir be ceremonijų. Pamatęs jį iš tolo, supratau, kad jis buvo demoniškame įtakoje. „Atėjau pas tave, kad man padėtum, – pasakė jis. – Melskis už mane, nes mane jau seniai kankina baisūs galvos skausmai, o gydytojai nieko neranda. „Tu turi demoną, – atsakiau jam. – Jis įžengė į tave, nes tu davei velniui teises į tave. „Ne, aš nieko panašaus nedariau“, – pradėjo mane patikinti. "Aš nieko nepadariau, - sakau. - O apie tai, kaip tu apgavai tą merginą, kad pamiršai? Na, ji nuėjo pas burtininką ir padarė žalą. Dabar eik, paprašyk apgautos merginos atleidimo, tada prisipažink. , turi būti perskaitytos išieškojimo maldos, kad taptum sveikas.
13. Atsikratyti raganavimo galite pasitelkę atgailą ir išpažintį. Nes pirmiausia reikia rasti priežastį, kodėl raganavimas paveikė žmogų. Jis turi pripažinti savo nuodėmę, atgailauti ir išpažinti. Kiek žmonių, kankinami dėl jiems padarytos žalos, ateina pas mane į Kalivą ir klausia: „Melskis už mane, kad išsivaduočiau iš šios kančios! Jie prašo mano pagalbos, bet tuo pačiu nežiūri į save, nesistengia suprasti, kaip prasidėjo jiems vykstantis blogis, kad pašalintų šią priežastį. Tai yra, šie žmonės turi suprasti, kokia buvo jų kaltė ir kodėl raganavimas turėjo jiems galią. Jie turi atgailauti ir prisipažinti, kad jų kankinimai pasibaigtų.
14. Juodosios tamsos jėgos yra bejėgės. Patys žmonės, toldami nuo Dievo, daro juos stiprius, nes, toldami nuo Dievo, žmonės suteikia velniui teises į save.
SANTRAUKA:
1. Burtininkai ir velnias neturi galios žmogui, jei jis neduoda jiems leidimo. Gyvendamas žmogus tikėjime ir labai arti Dievo, tolsta nuo velnio ir jis nebeturi jam galios.
2. Atgaila ir išpažintis yra priemonė, kaip žmogus gali atsikratyti raganavimo ar jo poveikio. Nes pirmiausia reikia rasti priežastį, kodėl raganavimas paveikė žmogų.
3. Įvairūs burtininkai, mediumai, aiškeriagiai ir pan., daro didelę žalą žmogui. Jie griauna žmonių santykius ir kuria nesantaiką.
4. Velnias padeda burtininkams daryti stebuklus, ir panašius dalykus. Jie išgydo ligonį, bet šią ligą nusiunčia to žmogaus artimiesiems, kurie suteikia velniui leidimą. Burtininkai veikia velnio galia.