1. Geronda, kas yra savanaudiškumas? – Egoizmas yra tavo seno žmogaus užgaidų, tai yra meilės savo senoliui, išsipildymas. Ir persivalgymas, ir savanaudiškumas, ir užsispyrimas, ir pavydas savo kilmę skolingi egoizmui. Matote, vienas iš meilės sau ieško patogumų ir paguodų sau ir niekuo kitu nesirūpina.Kitas maistu ir miegu rūpinasi moksliškai tiksliai, kol kas neatsitiks jo brangiai sveikatai. Trečias reikalauja, kad jis bus laikomas, įvertintas. Verta jį kažkaip šiek tiek įžeisti, daryti ką nors kitaip, nei nori, jis iškart pakyla: „Kodėl jie manęs nelaiko? Aš jiems parodysiu“. Taip, egoizmas yra baisus dalykas!
Bet koks noras turi žmogiškojo „aš“, egoizmo įspaudą. Jei žmogus nesusimąsto, ar kitam patinka tai, kas jam pačiam patinka, ir ima reikalauti: „Aš noriu šito, noriu šito“ arba „kodėl tu to nepadarei dėl manęs, kodėl tu man kažko nedavei ?” – toks žmogus ilgainiui patenka į velnio valdžią.
2. Bet kaip jie gali nusiraminti, kai jų noras sėdi jų „aš“? Jei žmogaus „aš“ trokšta, kaip ten gali būti Kristus? Bet kai nėra „aš“, o yra vienas, pagrindinis dalykas, tai yra Kristus, tada yra viskas. O kai nėra Kristaus, nėra nieko. Kai žmogus numeta nuo savęs savo „aš“, tada Dievas jam viską stebuklingai duoda
3. Savanaudiškumas – tai noras valgyti ir ilsėtis daugiau nei būtina. Gerąja prasme kūnui reikia duoti tik tiek, kiek jam reikia. Noras yra viena, o poreikis – kas kita. Viena – malonumų troškimas kūnui, o kitas – būtinųjų poreikis.Tarkim, prieš mane du patiekalai, kiekviename maistas vienodas pagal vitaminų kiekį, o viename – skanesnis nei kitoje.Jei man labiau patinka skanesnis maistas, tai bus egoizmas. Bet jei apetitui sužadinti renkuosi skanesnį maistą, nes dėl ligos kenčiu nuo apetito stokos, tada bus samprotavimai.
4. Kūnas, šis „piktasis muitininkas“, kaip sako Abba Makarijus, gali reikalauti daugiau nei jam reikia, priklausomai nuo to, prie ko kūnas įpratęs.Jei žmogus turi mažą skrandį, jam lengviau pasninkauti, o jei ne. , tada jis tampa tavo skrandžio vergu, nes skrandį reikia kažkuo pripildyti. Paimkime, pavyzdžiui, storą vyrą: jo skrandyje yra visas sandėlis, jam reikia suvalgyti bent pusę veršelio, o tada išgerti du kibirus vandens!
– O anksčiau, seniūne, ar žmonės buvo fiziškai stipresni, ar labiau prisiversdavo? – Žinoma, fiziškai jie buvo šiek tiek stipresni, bet ir prisivertė daugiau. Vyresnysis Hadži Džordžas savo vienuoliams kasdien duodavo po truputį medaus ir riešutų. Bet jie visi buvo jauni, maždaug penkiolikos metų, aktyvaus augimo laikotarpis, bet dvasiškai jie buvo suaugę! Šiandien žmonės vadovaujasi pasaulietiška logika: „Vaikams nereikia pasninkauti, kad nesusirgtų, jiems visko užtektų, juos reikia saugoti nuo sunkumų“. Taigi jie gyvena, vargšai, nuolat reikalauja kotletų, bet tai jiems nenaudinga.
Kai žmogus džiaugiasi, kad nevalgo iš Kristaus meilės, tada jis tikrai valgo. Jei dėl Kristaus meilės jis teikia pirmenybę neskaniesiems, o ne skaniems, tai per neskanius jis mėgaujasi Kristumi.
5. Šiandien beveik visi žmonės turi savanaudiškumo, bet nėra pasiaukojimo dvasios. Šiandien vyrauja dvasia: „jei tik nesijausčiau blogai“. Ar žinai, kaip sunku žiūrėti į kitus! Neseniai ligoninėje buvau tokios situacijos liudininkas: reikėjo pakelti lovoje gulintį ligonį, kad būtų galima perkelti į kitą kambarį; seselė nepajudėjo, nors tai buvo jo darbas. „Negaliu, man skauda apatinę nugaros dalį“, – abejingai pasakė jis! Taip, matai, žmogus nežmoniškas! O nėščioji seselė kartu su kita paėmė ir perdavė. Jie negalvojo apie save. Ir ji visiškai pamiršo, kad yra tokioje padėtyje, ir puolė padėti! Žinote, kaip aš džiaugiuosi, kai žiūriu į žmogų, kuris, būdamas sunkioje situacijoje, aukojasi dėl kitų! Aš labai laimingas! Širdis džiaugiasi. Su tokiu žmogumi jaučiu giminystę, nes jis arti Dievo.
6. Geronda, kaip suprasti Kristaus žodžius: „Jei jis nori išgelbėti savo sielą, ją sunaikins“ (Mt 16, 25)?
– Tai reiškia, kad žmogus savo gyvenimą „sugriovė“ gerąja prasme. Kad jis neskaičiuotų savo gyvybės, o aukotųsi dėl kitų. „Niekas teneieško savo, tik artimo“ (1 Korintiečiams 10:24), sako apaštalas Paulius. Tai yra visas dvasinio gyvenimo pagrindas: gerąja prasme pamiršti save ir atsigręžti į kitą, dalyvauti jo skausme ir sunkumuose. Turime ne ieškoti būdo, kaip išvengti sunkumų, o rasti galimybę padėti kitam žmogui, įtikti jam.
7. Šiais laikais dauguma galvoja apie tai, kaip atsisėsti kito vietoje, o ne kaip atsidurti jo vietoje. Kartais matau, kaip vieni ateina į bendrystę anksčiau už kitus. Kiekvienas iš jų galvoja: „Turiu reikalų, aš skubu“ – ir negalvoja: „Ar aš vertas priimti komuniją? arba "gal kitas skuba labiau nei aš?" Nieko panašaus! Jie priima bendrystę ir tyliai išeina. Bet net jei neturite pakankamai Komunijos, turėtumėte džiaugtis, kad ją gavo kažkas kitas, o ne jūs. O jei kunigas turi tik vieną dalelę, vieną perlą, o yra ligonis, arti mirties, kuriam reikia Komunijos, reikia pasidžiaugti, kad Komuniją priims ne tu, o jis. Štai ko Kristus nori iš mūsų. Taip į širdį įeina Kristus, pripildydamas žmogų džiaugsmo.
8. Tačiau dvasinio gyvenimo logika – kreipti dėmesį į tai, ką varžai kitus, o ne į tai, ką jie tave varžo, siekti to, ko reikia kitam, o ne to, ko reikia tau. Ar mes atėjome į šį gyvenimą pailsėti ar dėl patogumo ir komforto? Atėjome į šį pasaulį ne linksmintis, o apsivalyti ir pasiruošti kitam gyvenimui.
9. Tačiau dvasinio gyvenimo logika – kreipti dėmesį į tai, ką varžai kitus, o ne į tai, ką jie tave varžo, siekti to, ko reikia kitam, o ne to, ko reikia tau. Ar mes atėjome į šį gyvenimą pailsėti ar dėl patogumo ir komforto? Atėjome į šį pasaulį ne linksmintis, o apsivalyti ir pasiruošti kitam gyvenimui.
10. Jūs neišsivadavote iš savo „aš“, vis dar esate savo seno žmogaus kalinys. Pabandykite nužudyti savo „aš“, kitaip jis jus sunaikins. Kuriame gyvena meilė sau, jis negali turėti ramybės, sielos ramybės, nes nėra laisvas viduje. Toks žmogus viską daro kaip vėžlys ir juda kaip vėžlys. Ar vėžlys gali laisvai iškišti galvą? Dažniausiai ji sėdi savo kiaute.
11. Leiskite man papasakoti istoriją, kurią kažkada girdėjau. Kartą paprastas žmogus paprašė Dievo parodyti jam dangų ir pragarą. Ir tada vieną naktį šis žmogus sapne išgirdo balsą „Ateik, aš tau parodysiu pragarą“. Tada jis buvo kambaryje. Jo viduryje stovėjo stalas, prie jo sėdėjo daug žmonių. Ant stalo stovėjo pilnas puodas maisto. Tačiau žmonės buvo alkani: semdavo iš keptuvės ilgus šaukštus, bet negalėjo prisitraukti šaukštų prie burnos. Todėl vieni niurzgėjo, kiti rėkė, kiti verkė... Tada išgirdo tą patį balsą „Ateik, dabar aš tau parodysiu rojų“. Tada jis atsidūrė kitame kambaryje, kur buvo tas pats stalas su puodu, o aplink jį taip pat sėdėjo žmonės su ilgais šaukštais. Tačiau visi buvo sotūs ir linksmi, nes kiekvienas, semdamas maistą iš keptuvės, kitą pavaišino savo šaukštu.
SANTRAUKA:
1.