1. -Dieviškas teisingumas yra tada, kai darai tai, kas atneša ramybę savo artimui. Pavyzdžiui, jei jums reikia kuo nors pasidalyti tarp savęs ir kaimyno, tada duokite jam ne pusę to, ką turite, o tiek, kiek jis nori. Paklausk jo: "Kiek nori paimti? Dvi su puse, tris dalis? Štai, imk." Duokite gėrį kitiems, o blogį pasilikite sau. Didesnę dalį skirkite kitiems, o mažiau pasilikite sau. Įsivaizduokite, kad dabar sesuo mums atneša dešimt slyvų. Suvalgęs aštuonias slyvas iš apsirijimo ir palikęs tau dvi, pasielgsiu tau nesąžiningai. Sakydamas: „Kadangi esame dviese, aš suvalgysiu penkis, o penki liks tau“, elgsiuosi pagal žmogišką teisingumą. Ir jei, matydamas, kad tau patiko slyvos, suvalgau tik vieną ir sakau tau: „Parodyk meilę, baik likusias, kitaip aš jų nemėgstu.
2. Žmogaus teisingumas slypi tame, kad kai reikia, pavyzdžiui, su kuo nors pasidalinti, vieną pusę atiduodi jam, o kitą pasilieki sau.
3. Žmogaus teisingumas skirtas ne dvasingiems žmonėms, o tarnauti kaip stabdys šio pasaulio žmonėms. Jeigu dvasingas žmogus deda viltį į žmogiškąjį teisingumą, vadinasi, jis kvailas, nes lyginant su dieviškuoju teisingumu, žmogiškasis teisingumas lygus nuliui. Tačiau net pasaulietiškas žmogus, ką nors pasiekęs šiame gyvenime, taikydamas žmogišką teisingumą, neturės tikro džiaugsmo ir sielos ramybės.
Tarkime, kad du broliai turi dešimties stremų žemės sklypą[54]. Pagal žmogiškąjį teisingumą kiekvienas iš jų turėtų paimti sau po penkis balnakilpus, bet pagal dieviškąjį teisingumą kiekvienas turėtų paimti tiek, kiek jam reikia. Tai jeigu vienas brolis turi septynias sielas vaikų, o kitas – tik dvi arba vienas gauna didelį atlyginimą, o kitas mažą, tai didžiąją dalį žemės turi paimti tas, kuriam labai reikia. Jei šiuo atveju antrasis brolis pasiims sau tiek pat, kiek pirmasis, tai bus nesąžininga. Tačiau pasaulio žmogus neatsižvelgia į tai, kad jo brolis vos veda galą su galu. Dvasiškai nemąstydamas toks žmogus nesupranta, kad būtų neteisybė dalinti turtą taip, kaip jis ketina tai padaryti. „Turėtumėte paaiškinti savo namiškiams, kad jūsų broliui reikia, kad jie susitartų kad tu jam atiduosi didesnę dalį.“ – sakai tokiam žmogui.Ir atsakant išgirsti: „Kodėl? Juk [padalindamas turtą per pusę] aš jo atžvilgiu visiškai nesielgiu nesąžiningai.
4. Žmogiškasis teisingumas sako: „Padarei klaidą ir turi būti nubaustas“, o dieviškasis teisingumas: „Ar tu pripažįsti savo klaidą ir atgaili? Gauni atleidimą“. Žiūrėk, jei nusikaltimą padaręs žmogus nuoširdžiai gailisi ir pats prisipažįsta savo poelgiu – nors net menkiausias įtarimas jo dar nėra užkėlęs – tai net žmogaus teisė su juo elgiasi nuolaidžiai. Ir jeigu tokį žmogų nuolaidžiai vertina net žmonės, tai kiek daugiau nuolaidžiavimo jam suteikia Dievas, teisus ir gailestingas Teisėjas.
5. Jei stengiamės, kad su mumis būtų elgiamasi teisingai, galiausiai prarandame ir tai, ko čia siekiame, ir tai, ką Kristus mums yra numatęs amžinajame gyvenime, nes patyrėme neteisybę. Tai yra, dėl beverčių dalykų netenkame svarbiausio – amžinojo. Juk vienaip ar kitaip viskas, kas žemiška, yra nieko verta. Kodėl mums to reikia?
6. Turėti teisę“ yra pasaulietiška logika. Kuo žmoguje pasaulietiškesnis, tuo daugiau jis turi „teisių“. Kuo ji dvasingesnė, tuo mažiau teisių turi. Ypač vienuolis – jis turi tik pareigas, neturi į nieką teisės. Noriu pasakyti, kad vienuolis niekam neturėtų turėti pretenzijų. Dėl Kristaus meilės vienuolis atsisakė visko, todėl jei jis siekia turėti kokių nors teisių šiame gyvenime, tai yra visiška klaida. Taip elgdamasis vienuolis įžeidžia Kristų, įžeidžia vienuolystę. Šio pasaulio žmonės „turi teisę“ į daug ką – už tai jie yra pasaulietiški. Bet ką turi teisę vienuolis – ir tik dvasingas žmogus – Kristus išsaugo būsimam gyvenimui.
7. Netgi dvasingi žmonės siekia teisinio teisingumo ir tuo pačiu vis dar teigia tikintys Dievą. „Tu turi teisę į tai, aš turiu teisę į tai...“ O, jei tik nebūtų šios „sveiko proto evangelijos“, siaubingo „sveiko proto“ tarp žmonių! „Neleiskite manęs laikyti kvailiu“, – sako tokie žmonės. Ar žinote, kad krikščionys eina taip toli, kad kelia [vieni kitus] į teismą? Jiems nereikėtų kreiptis į teismą, net jei tiesa buvo jų pusėje – tuo labiau, jei jie klysta! Štai kodėl kai kurie žmonės praranda tikėjimą – dėl tokių krikščionių.
8. - Žinoma! Bet, žinote, aš pastebėjau, kad daugelis dvasingų žmonių išugdė pasaulietinę išmintį. Jie sukūrė savo pasaulietišką „evangeliją“ – „evangeliją“, pritaikytą jų pačių matmenims. „Krikščionis, – sako tokie žmonės, – turi save gerbti, jo negalima daužyti į veidą, į jį nežiūrėti kaip į kvailį. Tai yra, tokie žmonės viską traktuoja su pasaulietine logika ir tiesa. „Aš turiu į tai teisę!" – sako toks žmogus. „Aš jo neįžeidžiau ir nenoriu, kad mane įžeistų!" Ir tuo pačiu mintis nuramina, kad jis teisus. Tokiame žmoguje matomos visos pasaulietinės tiesos apraiškos. Jis neturi pamaldumo, neturi aukos, neturi nieko. Jis sukūrė savo „evangeliją“ ir neturi nė menkiausio ryšio su Dievu. ai,
SANTRAUKA
1. Dieviškas teisingumas yra tada, kai darai tai, kas atneša ramybę savo artimui, O žmogaus teisingumas slypi tame, kad kai reikia, pavyzdžiui, su kuo nors pasidalinti, vieną pusę atiduodi jam, o kitą pasilieki sau.
2. Turėti teisę yra pasaulietiška logika. Kuo žmoguje pasaulietiškesnis, tuo daugiau jis turi „teisių“.
3. Pasaulio teisingumas baudžia žmogų už padarytą klaidą, o dvasinis atleidžia ir gailisi.
4. Turime nesiekti, kad su mumis žmonės elgtųsi teisingai. T.y., nesiekti teisingumo, nes tai trukdo mūsų išganymui.