1. Jam tai ne tik nedera, bet ir savęs pateisinimas neturi nieko bendra su dvasiniu gyvenimu. Reikia suprasti, kad teisindamasis esu netikros būsenos. Aš nutraukiu ryšį su Dievu ir atimu iš savęs Dieviškąją malonę.
2. Dvasinis praeities ženklas – tai nuolankus savo klaidos pripažinimas, taip pat atsisakymas pasiteisinti, bent jau tada, kai žmogui nurodoma, kuo jis kaltas, ir jis pripažįsta savo kaltę. Na, o ne teisintis, kai jie kaltinami tuo, kuo nesi kaltas – tai jau penketas pliusas. Tas, kuris teisinasi, ne tik nesiseka, bet ir neturi vidinės ramybės. Dievas mūsų nenubaus už kokią nors mūsų padarytą klaidą, bet mes patys neturėtume teisintis dėl šios klaidos ir laikyti ją natūralia.
3. Tas, kuris teisingai atlieka dvasinį darbą su savimi, suranda visiems lengvinančias aplinkybes, visus pateisina, o pateisinimo sau niekada neieško – net jei ir teisus. Jis visada save vadina kaltu, nes mano, kad neišnaudoja jam suteiktų palankių galimybių. Pavyzdžiui, jei toks žmogus mato, kaip kažkas vagia, tai jis mano, kad jis pats vogtų dar daugiau, jei nuklystų. "Dievas man padėjo, - sako toks žmogus, - bet aš priskyriau Jo dovanas sau. Tai didesnė vagystė nei tai, ką daro mano artimas: skirtumas tik tas, kad jo vagystė matoma, o manoji lieka paslėpta."
4. Jeigu, norėdamas padaryti gerą darbą, ką nors šiek tiek sugadinote, tuomet pastabą reikia [nuolankiai] priimti kaip tobulą klaidą – tam, kad gautumėte pilną atlygį.
5. Geronda, kokia yra savęs pateisinimo priežastis?
– Egoizme. Savęs pateisinimas yra nuopuolis, jis išstumia Dievo malonę. Žmogus turėtų ne tik neteisinti savęs, bet ir mylėti jam daromą neteisybę. Juk kas, jei ne savęs pateisinimas mus išvarė iš rojaus? Ar ne dėl to buvo Adomo nuopuolis? Kai Dievas paklausė Adomo: „Gal tu valgei nuo medžio, nuo kurio tau uždraudiau valgyti?“ Adomas neatsakė: „Taip, Dieve, aš nusidėjau“, bet ėmė teisintis: „Žmona, kurią man davei. daviau nuo medžio, ir aš valgiau“. Taigi jis vis tiek pasakė Dievui: „Tai tu esi kaltas, nes tu sukūrei Ievą“. Bet ar Adomas privalėjo paklusti Ievai šiuo klausimu? Dievas tą patį klausimą uždavė Ievai, bet ji ėmė teisintis: „Žaltys mane apgavo“ [48]. Jei Adomas būtų pasakęs: „Aš nusidėjau, padariau klaidą, mano Dieve“, jei ir Ieva pripažintų savo klaidą, tada viskas vėl stotų į savo vietas. Bet ne: jiedu pradėjo varžytis, kad pasiteisintų.
6. Ir tik pagalvokite: kartais padaręs neteisybę ir kaltas kitų akivaizdoje, toks žmogus sako: „Žinoma, aš iškęsčiau šią neteisybę, bet nenoriu vesti kitų į nuodėmę“! Tai yra, jis siekia pateisinti save, neva iš meilės motyvų, kad tas, kuris, kaip jam atrodo, jį įžeidė, susiprotėtų ir nepapultų į nuodėmę! Arba jis pradeda duoti visą krūvą paaiškinimų, kad jo „nusikaltėlis“ nepapultų į nuodėmę, nes netyčia jį nesupranta. Ar matote puikų darbą, kurį daro velnias?
7. Taip, bet jis sako: "Tu atsisakai man padėti. Aš prašau tavęs pagalbos, o tu net nenori manęs kviesti pokalbiui. Tu elgiesi su manimi panieka."
– Na ir ką – tokia būsena irgi prasideda nuo egoizmo. Taigi, atrodo, kad jis tau sako: „Ne aš, o tu esi kaltas, kad su manimi viskas taip blogai! Taip, taip, toks žmogus ateina į tai. Palik jį ramybėje: nereikia gaišti jam laiko, nes tu jam nepadėsi. Už tokį asmenį neatsako nei jo nuodėmklausys, nei, jei gyvena vienuolyne, abatas ar abatė. Tai ne žmogiškas, o šėtoniškas egoizmas. Tas, kuris, nenusižeminęs taip, kad pasakytų „atsiprašau“, vis tiek nesiteisina, kenčia nuo žmogiškojo egoizmo. Bet tas, kuris nusidėdamas pateisina save, paverčia savo širdį demonišku prieglobsčiu. Jeigu toks žmogus nesugniuždys savo „aš“, tai jis darys vis daugiau klaidingų skaičiavimų ir jį be jokios naudos sutraiškys jo paties savanaudiškumas. Jei žmogus nežino, kas yra piktas savęs pateisinimas, jis turi atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau jeigu jis tai sužinojo – pats ar iš kitų žodžių – tuomet jis neturi atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
8. Kai norite padėti žmogui, kuris įpratęs teisintis, būkite labai atsargūs. Nes jei jis teisinasi, vadinasi, jis turi daug savanaudiškumo, todėl kartais nutinka taip: tu jam pasakai, kad jis pasielgė neteisingai, o jis, gindamas savo „nepriekaištingumą“ ir įrodydamas [kad tai tu klysti] , ima prie melo pridėti melą, o prie savęs pateisinimą – pateisinimą. Šiuo atveju jūs, jam atkreipę dėmesį, kad jis klydo, tampate priežastimi, kad šis žmogus pasirodo esąs dar didesnis egoistas ir melagis, nei buvo anksčiau. Matydami, kad jis ir toliau teisinasi, nustokite jam nieko pasakoti, bet melskitės, kad Dievas jį apšviestų.
9. Geronda, dažnai, kai man daro pastabą, aš, manydamas, kad reikia paaiškinti, pradedu: „Taip, taip, bet nežinau, ar manai...“
– Taip, kam tau reikia viso šito „vis dėlto“ ir „ar“? Šiame „arba“ nėra druskos![49] Ir tai viską iškreipia. Jei jie jums priekaištautų, pasakykite: „Atleisk. Ateityje būsiu dėmesingesnis jūsų maldoms“.
– Geronda, jei kas nors, matydamas, kaip aš atlieku tą ar kitą veiksmą, padaro klaidingą išvadą, ar reikia paaiškinti, kas paskatino mane pasielgti taip, o ne kitaip?
– Jeigu turi dvasinės stiprybės, tai yra nuolankumo, tai prisipažink kaltas ir nieko neaiškink. Tegul Dievas tave pateisina. Jei nekalbi už save, vėliau Dievas kalbės už tave. Žiūrėkite, kai broliai pardavė Juozapą į vergiją[50], jis nesakė [pirkliams izmaelitams]: "Aš esu jų brolis, o ne vergas. Mano tėvas mane mylėjo labiau už visus savo vaikus". Jis nepasakė nė žodžio, bet tada Dievas pasakė savo žodį ir padarė jį karaliumi[51]. Kaip manai – Dievas nepraneš [žmonėms, kaip viskas yra iš tikrųjų]? Jei Dievas jūsų labui atskleidžia žmonėms tiesą, tada gerai.
10. „Savęs pateisinimas neduoda ramybės sielai, o paaiškinimas suteikia poilsį ir ramybę.
11. Jūs teisinatės vien dėl to, kad dar nepajutote savo silpnumo. Jei būčiau, nebūčiau pasiteisinęs. Juk mes, savanaudžiai, nenorime patirti sunkumų, nemėgstame dirbti, dažnai norime praturtėti [dvasiškai] nepajudindami nė piršto tuo pačiu. Turėtume bent pripažinti, kad taip elgdamiesi su viskuo, dvasiškai šlubuojame ant abiejų kojų. Tai pripažinę, turėtume nusižeminti. Bet kur tai! Mūsų atveju nėra nė kvapo nei darbo, nei savo silpnumo pripažinimo.
12. Geronda, o tas, kuris teisinasi, nemato savo nuopuolių dvasiniame gyvenime?
– Velnias tokį žmogų apgaudinėja viskuo, kad ir ką jis bedarytų, ir šis žmogus viskam randa pasiteisinimą: savo savivalę, užsispyrimą, savanaudiškumą, melą.
13. Teisingai, dvasiškai mąstančiam žmogui Šventasis Raštas ir Šventųjų Tėvų knygos išsprendžia visus sunkumus. Jis aiškiai ir aiškiai supranta to, kas parašyta, prasmę. Tačiau jei žmogus neužsiima dvasiniu darbu, o jo siela neapvalyta, jam nepadės net Šventasis Raštas, nes toks žmogus viską, ką skaito, aiškina niūriai. Jam geriau atverti mintis savo nuodėmklausiui ir nebandyti interpretuoti to, ką perskaitė, prasmės. Pavyzdžiui, skaitydamas Senąjį Testamentą toks žmogus gali gudrumo dvasia interpretuoti to, ką perskaitė, prasmę ir užsikrėsti [dvasine] infekcija. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės pasisavina ką nors iš to, ką skaito dvasinėse knygose, o paskui interpretuoja taip, kaip jiems tinka.
14. To, kuris teisinasi, siela neranda poilsio. Iš tokio žmogaus atimama paguoda. Jis pats pateisina savo „aš“, bet ar šis „aš“ jį pateisina? Jo „aš“, jo sąžinė neranda jam pateisinimo, todėl siela neturi ramybės. Tai rodo, kad jis yra kaltas. Kaip išmintingai Dievas viską sutvarkė! Jis davė žmogui sąžinę. Siaubingas dalykas! Žiaurumo, gudrumo, meilikavimo pagalba žmogus gali pasiekti tai, ko nori, tačiau tuo pat metu iš jo bus atimta ramybė. O jei žmogus vadovaujasi sąžine, tai net ir be pašalinės pagalbos gali įsitikinti, kad nuklydo.
15. Nes savęs pateisinimas yra įprotis. Norint jį nutraukti, reikia valios. Tokiam žmogui reikia išmokti ne tik nesiteisinti, bet ir užimti tinkamą dvasinę poziciją.
16. Tolerancija nereiškia būti tolerantiškam kažkam. Teigdamas, kad turiu toleranciją kažkokiam žmogui, sakau tą patį, kaip ir: „Jam labai blogai sekasi, bet man viskas gerai, ir aš su juo elgiuosi tolerantiškai“. Tikra kantrybė – jausti kaltę dėl kaimyno būsenos ir užjausti jį. Tokiame požiūryje į artimą slypi daug nuolankumo ir meilės. Tokiu atveju aš priimu Dievo malonę, o mano artimas sulaukia pagalbos. Pavyzdžiui, kai matau kokį luošą, kurčią ar narkomaną, turėčiau galvoti taip: „Jei būčiau dvasiškai sėkmingas žmogus, melsčiau Dievą, ir Jis išgydytų šį nelaimingą žmogų“. Juk Kristus pasakė: „Aš duosiu tau galią daryti didesnius stebuklus nei aš“ [52]. Iš tokių minčių kyla skausmas artimui ir meilė jam. Jei sakau: "Ei, kaip aš galiu jam padėti: jis yra luošas ir luošas; gerai, aš pasėdėsiu su juo šiek tiek - matai, aš gausiu atlygį už gerą darbą", tada aš "nuolaidžiauju" “ su savo artimu, elkis su juo „tolerančiai“ ir teisinkis tuo, kad atlikau savo pareigą.
17. Geronda, ar visada naudinga visiškai prisiimti kaltę dėl kito žmogaus nuodėmės?
– Taip, jei galite pakelti šią naštą, tai nauda iš to yra didelė. Priekaištauti sau dėl visko. Atimk nuodėmės kaltę iš savo artimo, užsimesk ją ant savo pečių ir prašyk Kristaus, kad suteiktų tau jėgų ją pakelti. Ir prisiėmęs sunkesnę naštą nei tavo tikroji kaltė (net jei tu visiškai neturėjai kaltės, bet randi būdą įrodyti sau, kad ji vis dar egzistuoja), niekada nepriskirsi savo jėgoms to, ką neši. kitų nuodėmės. [Tai reiškia] tu nesididžiuosi ir galėsi įgyti turtingą Dievo malonę. Tačiau reikia atidžiai išmatuoti savo jėgas ir apskaičiuoti: ar galite atlaikyti didesnę naštą? Galų gale, jei persitempsite, užsidirbsite išvaržą, nusiplėšite apatinę nugaros dalį ...
SANTRAUKA:
1.