1. Kad širdis neužkietėtų, kai su tavimi kažkas elgiasi nesąžiningai, niekada negalvokite nei apie to, kuris su jumis elgiasi neteisingai, kaltę, nei apie tai, kokia didelė jo kaltė, o galvokite apie tai, koks kaltas esate jūs pats.
2. Todėl tie, kurie kenčia neteisybę, yra patys mylimiausi Dievo vaikai. Juk iškęsdami neteisybę šie žmonės širdyje nešiojasi neteisybės auką Kristų. Tremtyje ar kalėjime jie džiaugiasi taip, lyg būtų rojuje, nes Rojus yra ten, kur yra Kristus.
3. Dievas neleidžia, kad našta viršytų mūsų jėgas. Tai neprotingi žmonės, kurie užkrauna nepakeliamą naštą ant kitų pečių. Dažnai Gerasis Dievas leidžia geriems žmonėms pereiti per piktųjų rankas, kad jie gautų dangišką atlygį.
4. Pavyzdžiui, vienuolė, purškdama alyvmedžius, į tirpalą įpila per daug pesticidų ir nudegina medžių lapus. Jie padaro jai pastabą ir užuot supratusi savo klaidą ir pasakiusi: „Atleisk ir palaimink“, ji jaučiasi nesąžiningai įžeista ir verkia. „Jie elgiasi su manimi nesąžiningai, – mano ji. – Jei skėriai valgytų medžių lapus, jie nepratartų nė žodžio! O dabar, kai aš juos išlepinau, jie iškėlė tokį šauksmą! O, mano Kristau, tik tu suprask mane!" Ir verkiam! Tokia vienuolė gali patirti net džiaugsmą, galvodama apie atpildą už išgyventą „neteisybę“ ir už tai padėkoti Kristui! Tokia padėtis yra didelė klaida.
5. Žiūrėk, be niurzgėjimo, bet su džiaugsmu ir žodžiais: „Garbė Tau, Dieve, to man reikia! - Priimdami barimą už tobulas klaidas, turėsite pusę džiaugsmo. Bet jeigu jus peiks nepelnytai, be jūsų kaltės, o priekaištą priimsite su gera valia, tada jūsų džiaugsmas bus visiškas. Neskatinu tavęs prašyti neteisybės patiems, nes tokiu atveju Tangalaška įmes tave į pasididžiavimą, bet raginu priimti neteisybę, kai ji ateina savaime, ir tuo džiaugtis.
6. Yra keturi požiūrio į neteisybę etapai. Pavyzdžiui, kažkas jus nesąžiningai muša. Jei žengi pirmą žingsnį, grąžink jį atgal. Jei esate antroje vietoje, jaučiatės labai susigėdę, tačiau susilaikote ir nieko nesakote. Trečioje pakopoje jau nebesigėdijate, o ketvirtajame jaučiate didelį džiaugsmą ir labai džiaugiatės savo siela. Jei žmogus yra kažkuo nesąžiningai apkaltintas, tada, įrodęs, kad šie kaltinimai yra nepagrįsti, jis reabilituojasi ir gauna pasitenkinimą. Tokiu atveju jis patiria pasaulietišką džiaugsmą. Tačiau elgdamasis su neteisybe dvasiškai, turėdamas gerą ketinimą ir nesirūpindamas įrodyti savo nekaltumą, jis patiria dvasinį džiaugsmą.
7. Nėra didesnio džiaugsmo už tą, kurį patiria priimdamas neteisybę. O, kad visi vyrai su manimi elgtųsi nesąžiningai! Sakau jums nuoširdžiai: neteisybės apsuptyje patyriau saldžiausią dvasinį džiaugsmą. Ar žinai, kaip aš džiaugiuosi, kai kas nors vadina mane apgauta? „Šlovė tau, Dieve, – sakau aš, – nes už šiuos žodžius gausiu atlygį. Bet jei mane vadins šventuoju, būsiu skolingas“. Pasaulyje nėra saldesnio dalyko už neteisybę [jūs sutinkate]!
8. Todėl ir sakau, kad dvasingas žmogus neturi nuoskaudų. Kai žmoguje padaugėja meilės ir jo širdį išdegina dieviškas uolumas, tada liūdesys jame neberanda vietos. Žmonės tokiam žmogui sukelia skausmą ir kančias, bet juos nugali didžiulė jo meilė Kristui.
9. Geronda, būna, kad kokia sesuo mane šmeižia, bet aš negaliu to pakęsti [kaip turėčiau] ir aš jos atžvilgiu šaltu.
- Palauk truputį! Ko mus moko Bažnyčia? Ką reikėtų daryti tokiais atvejais? Ir kokiu būdu jūs gaunate didžiausią naudą? Na, tarkime, viskas iš tikrųjų yra taip, kaip tu sakai – tai yra, tu nekaltas. Na ir kas: jei su jumis buvo elgiamasi nesąžiningai, jūs gaunate pelno. O ta sesuo, kuri, norėdama pasiteisinti, tave apšmeižė, vėliau pajus sąžinės graužatį, atgailaus ir elgsis su tavimi daugiau meilės. Taigi, iš to, kad su jumis buvo pasielgta nesąžiningai, išeina ne vienas gėris, o du ar trys iš karto. Taigi jums suteikiama palanki galimybė praturtėti ir iš skurdžios čigonės tapti kilminga jauna panele.
10. Na, taigi: jei nenorime patirti nuostolių materialiuose, bergždžiuose dalykuose, tai kiek labiau turėtume stengtis nepatirti nuostolių dvasine prasme! Pasauliečiai siekia materialinės naudos ir jos nepasigenda – argi teisinga dvasingiems žmonėms nepaisyti dvasinės naudos? Bet pasauliečiams vis tiek viskas gerai: švaistydami pinigus, jie švaisto tik savo materialinę būklę, o mes, jei netoleruojame neteisybės prieš save, leidžiame savo dvasinę, dangišką būklę vėjais. Visą šią būseną praleidžiame čia – žemėje. Tai kodėl mes ketiname pakeisti dangų į žemišką? Be to, nelaimingi pasaulietiški žmonės yra dvasinėje nežinioje, o mes nežinome [savo gyvenimo] [dvasinės] prasmės. Mes tapome vienuoliais norėdami įgyti dangiškų dalykų, bet, pasirodo, eidami vieno tikslo link, mes judame link visiškai kitokio. Jei pasaulietiškas žmogus yra sužeistas, sumuštas ar tiesiog neteisingai išvarytas, jam labai skaudu. Tačiau mes [vienuoliai] patys turime viso to siekti, visa tai turime ištverti dėl Kristaus meilės. Turime stengtis priimti negarbę, panieką, įžeidimus – nes jie atneša naudos mūsų sielai. Šeimos žmogus stengiasi pateisinti save, nes jam rūpi pasaulietiški rūpesčiai. Juk jis galvoja, kaip gyvens jis pats ir jo nelaimingi vaikai, jei, pavyzdžiui, neteks reputacijos ar bankrutuos.
11. Kai su mumis elgiamasi nesąžiningai, tada, priimdami šią neteisybę, mes iš esmės priimame naudą. Pavyzdžiui, buvau apšmeižtas ir neteisingai įkalintas. Na ir kas? Pirma, kadangi aš nepadariau jokio nusikaltimo, mano sąžinė rami. Ir antra, manęs laukia dangiškas atlygis. Ar galite padaryti man didesnę paslaugą? Ne niurzgėjau, o giriu Dievą: "Kaip galiu Tau, Dieve mano, padėkoti, kad nepadariau šio nusikaltimo? Juk jei tikrai tai padariau, negalėčiau pakęsti sąžinės graužaties." Taip mąstantiems kalėjimas tampa rojumi. Arba kitas pavyzdys: kažkas mane nesąžiningai smogė. „Šlovė tau, Viešpatie“, – sakau.
12. Puiku, kad man apie tai papasakojai! Nuo šiandien melsiuosi, kad kiti niekada nebūtų geros nuomonės apie tave, nes gera kitų nuomonė, mano mažute, tau nėra gerai. Dievas, rūpindamasis mumis, leidžia žmonėms su mumis elgtis nesąžiningai, įžeisti, kad išpirktume kai kurias savo nuodėmes arba atidėtų tam tikrą [dvasinį] kapitalą būsimam gyvenimui. Bet negaliu suprasti: kokio dvasinio gyvenimo tu nori? Tu dar nesupratai, kokia tavo dvasinė nauda, nori jau čia išleisti visą savo [dvasinį] kapitalą – ir nieko nepalikti Dangui. Kodėl tu viską taip supranti? Kokias knygas skaitai? „Evergetinos“[37] ar skaitote? Ar jame neparašyta, ką turėtum daryti? Ar skaitote Evangeliją? Žiūrėk – skaityti kiekvieną dieną.
13. Klausyk, bet kokio pripažinimo tu nori: iš Kristaus ar iš žmonių? Ar galite gauti daugiau naudos nei Kristaus pripažinimas? O kokia nauda, kai žmonės į tave atkreipia dėmesį? Jei žmonės atpažins jūsų padarytą gėrį dabar, tai vėliau, amžinajame gyvenime, išgirsite: „ Tu pasiėmei savo gėrį..."[38] Turime džiaugtis, kad kiti nepripažįsta mūsų darbų ir palieka mus be [žmogiško] atlygio, nes Dievas atsižvelgs į šiuos [žmogiškai neatlygintinus] darbus ir atlygins mums už juos amžinu atlyginimu.
14. „Na, ar mintis, kad taip geriau, galiausiai nepriveda prie minties apie būsimą teismą? Tik tegul jis taip nesielgia, kad būtų „tik geras žmogus“, nes europiečiai taip elgiasi[39]. Reikia galvoti, kad esi Dievo atvaizdas ir viskuo turi būti panašus į savo Kūrėją.Jei būtent ši mintis skatina žmogų veikti, vadinasi, jis eina teisinga linkme. Priešingu atveju jam gresia pavojus patekti į europiečių humanizmą
15. Ir žiūrėk: jei pasakai ką nors nemalonaus pasaulietiškam žmogui, jis įsižeidžia; jei jo už ką nors nepagiri, jis susierzina, o dėl Kristaus šventieji kvailiai džiaugėsi, kad žmonės apie juos galvoja sugadintu.
SANTRAUKA:
1. Visada galvok tik apie savo kaltę, kai su tavimi elgiasi neteisingai. Negalvok apie kito kaltę nei apie jos dydį, net jei jis bus kaltas, kad širdis neužkietėtų tam žmogui.
2. Tie, kurie patiria ir priima nuolankiai neteisybę yra labiausiai Dievo mylimi, savyje nešiojasi Kristaus auką, jau žemėje patiria rojų.
Todėl visą neteisybę reikia ištverti nuolankiai ir kantriai. Priimti ją su dideliu džiaugsmu, trokšti to labiausiai, nes tai pats saldžiausias dvasinis džiaugsmas. Gauname naudą savo sielai.
3. Kai esi baramas pagrįstai, taip pat priimk tai nuolankiai ir patirsi jau dalį rojaus džiaugsmą.
4. Dvasinis žmogus nuoskaudų neturi, liūdesys dingsta. Iš žmonių jis patiria daug skausmo, bet meilė Kristui juos nugali.
5. Kai kiti daro mums blogą, reikia kantriai ir nuolankiai ištverti, ir su kaltininku elgtis maloniai ir gailestingai. Toks elgesys paskatins kito žmogaus sąžinę.
6. Ir žiūrėk: jei pasakai ką nors nemalonaus pasaulietiškam žmogui, jis įsižeidžia; jei jo už ką nors nepagiri, jis susierzina, o dėl Kristaus šventieji kvailiai džiaugėsi, kad žmonės apie juos galvoja sugadintu.
7. Kitų žmonių gera nuomone apie mus nėra mums gerai. Reikia džiaugtis, kai žmonės apie mus galvoja blogai. Dievas leidžia kitiems su mumis elgtis blogai, kad išpirktume savo nuodėmę ir mus išgelbėtų. Tai dvasinė nauda mums, o gera nuomone dvasiniam gyvenimui trukdo.
8. Turime džiaugtis, kad kiti nepripažįsta mūsų darbų ir palieka mus be [žmogiško] atlygio, nes Dievas atsižvelgs į šiuos [žmogiškai neatlygintinus] darbus ir atlygins mums už juos amžinu atlyginimu.
Siekti Kristaus, o ne žmonių pripažinimo.
9. Jei galvoji, kad elgiesi gerai, tada priimi europietišką mąstymą, o reikia galvoti apie save kaip apie Dievo atvaizdą ir to siekti savo elgesiu, kad nepakliūti humanizmą.