1. „Mes, tai yra, visi, kurie tiki Kristų“, – sakė jie man, „turėtume vienytis vienoje religijoje“. „Tai tas pats, kas manęs prašyti sudėti tiek karatų aukso ir tiek daug vario, atskirto nuo šio aukso, kad iš jų vėl būtų vienas lydinys, – atsakiau. – Bet ar protinga vėl maišyti auksą su pigiais metalais? auksarankis: „Ar galima maišyti šiukšles su auksu?“ Juk buvo tiek daug kovos, kad dogmas būtų išvalytas nuo šiukšlių. Šventieji tėvai žinojo, ką daro. Ne be reikalo jie draudė bendrauti su eretikais. Tačiau šiandien jie kviečia bendrai melstis ne tik su eretiku, bet ir su budistu, ugnies garbintoju ir satanistu. „Ortodoksai“, sako jie, - taip pat turėtų dalyvauti ekumeninėse bendrose pamaldose ir konferencijose. Tai yra įrodymas!" Kokie čia dar „įrodymai"! Šie žmonės visas problemas sprendžia pasitelkdami logiką, randa pasiteisinimą tam, ko negalima pateisinti. Europietiška dvasia tiki, kad net dvasiniais daiktais galima prekiauti iš prekystalių prekystalių. Bendroji rinka.
2. Kiekvieno ortodokso pareiga yra įskiepyti nestačiatikiams rūpestį, kad jie suprastų, jog klysta, ir klaidingai nenuramintų savo minčių, taip atimdami iš savęs turtingas stačiatikybės palaimas šiame gyvenime ir amžinasis gyvenimas – dar didesnė, amžina Dievo palaima.
3. Dalis tų stačiatikių, kurie, pasižymėję lengvabūdiškumu, nori „stumti stačiatikybę“, „išskleisti misionierišką veiklą“, rengia bendras konferencijas su heterodoksais – kad būtų daugiau triukšmo, ir mano, kad tokiu būdu – maišantis su šmeižikais į vienas vinigretas - jie "Stumti per ortodoksiją!" Po to „superzealotai“ imami dirbti. Šie pereina į kitą kraštutinumą: net piktžodžiauja Vietinių bažnyčių sakramentams, gyvenantiems pagal naująjį kalendorių, ir panašiai, labai viliojančias pagarbias ir jautrias ortodoksų sielas. O heterodoksai savo ruožtu ateina į visas šias bendras konferencijas, apsimeta mokytojais, atrenka geras dvasines žaliavas iš to, ką girdi iš stačiatikių, apdirba savo laboratorijoje, dažo savo spalva, priklijuoti savo etiketę ir perduoti ją kaip originalą. Ir keisti šiuolaikiniai žmonės, kylantys iš tokių keistenybių ekstazėje, yra dvasiškai sunaikinti.
4. Anksčiau žmonės brangino kokį nors daiktą, priklausantį jų seneliams, ir rūpestingai saugojo juos kaip relikviją. Pažinojau labai gerą žmogų, teisininką. Jo namas buvo paprastas. Šis paprastumas sugrąžino jėgas ne tik jam pačiam, bet ir svečiams.
5. Žiūrėk, juk bet kuriame mene ar amatuose privalai vadovautis kanonais. Buvau stalius ir žinau kad paprasto stalo aukštis turėtų būti aštuoniasdešimt, o kopėčių laiptelio plotis – dvidešimt septyni centimetrai. Visa tai patikrinta patirtimi, priimta kaip taisyklė, o mokinys turi tiesiog priimti tai remdamasis tikėjimu – jam nereikia aiškinti, kodėl taip yra, o ne kitaip. Šios institucijos yra patirties produktai.
6. Laikas praeis, ir žmonės įvertins, kad šiandien krikščionys saugo Bažnyčios garbę, tikėjimą ir didybę. Pamatysi – žmonės vėl grįš prie seno. Juk taip atsitiko ir su ikonografija. Buvo laikas, kai Bizantijos meno nebuvo galima suprasti. Žmonės senas freskas nuo sienų numušdavo adze, norėdami jas tinkuoti ir nudažyti iš naujo – renesanso stiliumi. Dabar, po tiek metų, už Bizantijos meną buvo pripažinta didelė kaina. Netgi daugelis tų, kuriems nėra pagarbos, net ir netikinčių Dievu, pamažu grįžta prie seno ir nuo senų, adze sužalotų freskų nuima vakarietiško stiliaus tinką, kuris juos paslėpė. Lygiai taip pat žmonės pamažu ims ieškoti to, ką šiandien išmeta kaip nereikalingo.
7. Ir pažiūrėkite, kaip Bizantijos bažnyčioje giedant viskas grįžta į savo vietas! Dabar net maži vaikai išmoko dainuoti bizantiškai. Anksčiau buvo sunku rasti žmogų, kuris žinotų bizantišką dainavimą. Ir dabar maži vaikai ir suaugusieji, tai matydami, pagalvoja. O kokias gražias saldžias garbanas turi bizantiškas dainavimas! Ypač grynai bizantiškuose kūriniuose.
Dauguma choristų muzikos kūrinius dainuoja nepilnai, ydingai, stereotipiškai. Dainuojant lieka tuščios, skylėtos vietos. O svarbiausia – jie dainuoja nesekdami streso. Aš nustebintas: Ar tikrai jų dainavimo knygose nėra kirčių, kaip ir šiandieninėje gramatikoje? Dauguma choristų dainuoja visiškai paviršutiniškai, viena spalva – tarsi kelio volas per jų natas nuvažiavo ir viską nupūtė.
Bet grynas bizantiškas dainavimas – koks jis mielas! Jis ramina ir minkština sielą. Tinkamas bažnytinis giedojimas yra vidinės dvasinės būsenos išliejimas. Tai dieviška pramoga! Tai yra, Kristus džiugina širdį, ir žmogus kalbasi su Dievu džiaugsmingai širdimi. Jeigu giedotojas dalyvauja tame, ką jis dainuoja, tai, teigiama to žodžio prasme, keičiasi ir jis pats, ir jo klausantys.
8. Kodėl? Sako, tokia muzika žmonėms suprantamesnė. Ar prisimenate tas katalikes vienuoles Prancūzijoje, kurios dainavo „Kristus prisikėlė“ ir kartu su ikona šoko šiuolaikinį šokį? Velykos buvo švenčiamos! O ikoną rankose laikė pati vienuolyno abatė! Visi pasikeitė, keitė vienas kitu – ir matote, prie ko jie galiausiai priėjo! Kartą išgirdau vienuolį dainuojantį doksologiją. Melodija man pasirodė šiek tiek keista. – Ką jis dainuoja? As maniau. – Kieno himną giedojote? – paklausiau jo vėliau. - Petras iš Peloponeso, - atsakė jis, - tik aš jį šiek tiek pataisiau. - "Ar pataisėte Petro Peloponeso doksologiją?!" - "Na, ką, - sako jis, - ar aš neturiu teisės to daryti?" – „Jei nori, gali rašyti savo doksologiją, bet nesugadink kažkieno kito! Tačiau paimti seną ir jį modifikuoti yra nepagarba. Viskas taip, tarsi ikonų tapybos nesuprantantis žmogus norėtų „pataisyti“ seną ikoną. Jei jis to nori, leiskite jam nupiešti savo ikoną, bet nesunaikinkite kito. Tačiau paimti seną ir jį modifikuoti yra nepagarba. Viskas taip, tarsi ikonų tapybos nesuprantantis žmogus norėtų „pataisyti“ seną ikoną. Jei jis to nori, leiskite jam nupiešti savo ikoną, bet nesunaikinkite kito.
9. Bedieviška valdžia tikėjo, kad tikėjimas kenkia visuomenei ir norėjo jį panaikinti. Dabar jie pamažu supranta, kad jei žmogus netiki, tai jam nėra stabdžių, o jis tampa žvėrimi, supranta, kad žmogus negali išsilaikyti be idealų.
Ateis laikas, kai ne tik tikintieji, bet ir netikintieji supras, kad jei nėra tikėjimo, pasaulis neištvers.
10. Jei kur nors yra Tradicija – gera ar bloga, tai ji tęsiasi. Epyre, netoli Albanijos sienos, buvo kaimas, kurio gyventojai eidavo į bažnyčią per Vėlines, į Dieviškąją liturgiją – kai ji buvo atliekama. Jie net nuėjo vakarieniauti. Šie žmonės – kaip geriau – net ir šiame gyvenime gyveno rojuje, o perėję į kitą gyvenimą taip pat pateks į rojų. Jie padėjo sau ir kitai kartai, nes sukūrė gerą palikimą. Kai palikuonys suvokia gerą Tradiciją, tada geroji Tradicija tęsiasi. Ir visai netoli buvo kitas kaimas. Iš jos viskas buvo pavogta. Iš šio kaimo išėjo tik vienas kunigas, bet net jis pavogė ikonas iš bažnyčios! Tai ne tai, kad šis kaimas turėjo blogą žemę, bet kad žmonės turėjo blogą įprotį. Taigi jie paliko blogus palikuonis ir ši bloga tradicija tęsiasi.
11. Supratau viena: viskas, ką turime – ar tai būtų patristinės, ar statutinės tradicijos – yra draskymas [lyginant su tuo, kas buvo anksčiau]. Tai yra, visa tai galima palyginti su retomis klasteriais, kurie lieka vynuogyne po derliaus nuėmimo. Todėl turime būti atsargūs, kad dalis raugo būtų išsaugota. Tai mūsų krikščioniška pareiga. Mes neturime teisės palikti blogos tradicijos.
12. Tačiau dėl savo silpnybių mes neturime teisės keisti krikščionybės pagal savo kriterijus. Net jei tik nedaugelis gali išlaikyti nusistovėjusį rangą, dėl šių kelių jį reikia išlaikyti. Jei sergantis žmogus atsiduria tarp svetimų, tegu valgo tai, kas kuklu, kad kiti nepamatytų ir nesusigundytų.
13. Žmogus, kiek įmanoma, turi tapti tinkamu krikščioniu. Tada jis turės dvasinio jausmo organą, tada patirs didesnį ar mažesnį skausmą dėl stačiatikybės ir Tėvynės ir suvoks savo sūnišką pareigą prieš juos. Būdamas tokioje būsenoje ir sužinojęs apie kokį nors įvykį, krikščionis rodo rūpestį, rūpesčius ir meldžiasi. Tačiau krikščionis, kurį karts nuo karto reikia pastūmėti: „Dabar paklausk apie tai, o paskui apie tai“, yra tarsi kvadratinis ratas, kurį, kad jis judėtų į priekį, taip pat reikia nuolat stumdyti. Užduotis – tai išstumti iš paties žmogaus vidaus. Tada jis riedės sklandžiai – kaip apvalus ratas. Jei žmogus tampa tikru krikščioniu, jei „stūmimas“ kyla iš jo paties, tada Dievas jam praneša dar plačiau nei tas, kuris kas skaito [laikraščius]. Toks žmogus išmoksta ne tik tai, ką rašo, bet ir tai, ką ketina rašyti. Ar tu tai supranti? Dieviškasis nušvitimas ateina pas žmogų, ir visi jo veiksmai yra nušvitę.
14. Mes neturime teisės savo dienomis prarasti didelio paveldo, kurį mums paliko Kristus. Atsakymą duosime Dievui.
Ar galima būti abejingam šiandien, kai galime neskausmingai, be pavojaus gyvybei šviesti žmones? Ar žinote, ką mūsų protėviai išgyveno dėl pasaulio, kuriame dabar gyvename? Ar žinote, kiek žmonių paaukojo save? Jei jie nebūtų paaukoję savęs, dabar mes nieko neturėtume.
Mes, graikai, esame skolingi už stačiatikybę Kristui ir mūsų Bažnyčios šventiesiems kankiniams bei tėvams. O už savo laisvę esame skolingi mūsų Tėvynės didvyriams, kurie už mus praliejo kraują. Šį šventą paveldą turime gerbti. Turime jį išsaugoti ir neprarasti mūsų dienomis.
SANTRAUKA:
1. Turime gerbti ir laikytis tradicijų, tiek Bažnytinių, tiek pasaulietinių (gerų žinoma).
2. Neturime teisės modifikuoti kito žmogaus sukurto kūrinio: pvz, dainos ar piešinio. Galime sukurti naują, imdami pavyzdį iš kitų, bet nepakeisti pagal save. Tai nepagarba tam žmogui ir jo kūrybai. Tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje.
3. Turime gerbti protėvių palikimą ir elgtis su tuo atsargiai, pagarbiai, su meile.
4. Dabartinis žmogus nesuprant mūsų protėvių poelgių, pasiaukojimo dėl šalies ir panašiai, nes jie nepatyrė to, ką patyrė jie. Dabar žmonės turi laisvę, gerą ir patogų gyvenimą, ko neturėjo protėviai. Jie užaugę ir sėdėdami šiltai, nesupranta, ką reiškia patirti tai, ką patyrė jie..
5. Mes neturėtume to, ką turime dabar, jei mūsų protėviai nebūtų darė tai, ką darė.. Todėl turime juos gerbti ir vertinti tai, ką jie padarė. Mes esame jiems už viską skolingi, ką dabar turime.
6. Mes turime po savęs palikti gerą tradiciją, nes ji gera ar bloga, - tęsiasi..