Šventoji Nona, švento Grigaliaus teologo motina († 389 m. sausio 25 d.), buvo krikščionių Filtato ir Gorgonijos dukra.
Tėvai ją auklėjo krikščioniškai pamaldumu. Šventoji Nona buvo ištekėjusi už Grigaliaus, turtingo žemės savininko. Santuoka buvo pelninga žemiškais skaičiavimais, tačiau sunki pamaldžiai Nonos sielai. Grigalius buvo didelis pagonis ir laikėsi kai kurių žydų apeigų; tuo pat metu jis garbino ugnį. Pamaldžioji Nona daug meldėsi, kad nukreiptų savo vyrą į šventą tiesą. Jos sūnus, šventasis Grigalius teologas, rašė taip: „Ji negalėjo to ramiai ištverti, kad viena pusė būtų vienybėje su Dievu, o kita dalis liktų svetima nuo Dievo, todėl dieną ir naktį ji puolė prie Dievo, pasninkaudama ir su daug ašarų prašė Jo išgelbėti jos vyrą.
Žmonos maldomis Grigalius Pirmojoje ekumeninėje taryboje atsivertė į krikščionybę, o dar vėliau tapo vyskupu jam priklausančiose nacių žemėse. Kartu su jo įšventinimu į vyskupus, šventoji Nona buvo pašventinta diakone. Su tokiu pat uolumu, kaip auklėjo savo vaikus, Šventoji Nona pradėjo užsiimti labdara. Ji žinojo, – kaip sako šv. Grigalius teologas, – vieną tikrą kilmingumą – būti pamaldiems ir žinoti, iš kur mes kilę ir kur eisime; vieną patikimą ir neatimamą turtą – išleisti savo turtą Dievui ir vargšams, ypač skurstantiems artimiesiems. Ji sugebėjo suderinti žemišką ir dvasinį gyvenimą, - kūniškas netrukdė dvasiniam.
Nonna ypač stengėsi auginti tuo metu gimusius vaikus. Ji susilaukė dviejų sūnų Gregorio ir Cezarėjos bei dukters Gorgonijos. Pagal daugeliui mamų įprastą troškimą susilaukti sūnaus, Nonna meldėsi Dievo sūnaus. Ir Dievas išklausė jos karštą maldą. Tai jai buvo atskleista vizijoje, kurioje ji pamatė būsimo sūnaus atvaizdą ir išgirdo jo vardą. Pamaldioji Nona paskyrė Gregorijų Dievui, kai jis gimė.
Kaip uoliai ji rūpinosi savo vyro atsivertimu į šventą tikėjimą, su tokiu pat uolumu ji auklėjo savo vaikus krikščioniškame pamaldume. „Ji ne tik pati pasižymi pamaldumu, bet ir perduoda jį savo vaikams". Priėmusi iš savo protėvių Dievui malonų tikėjimą, ji šia auksine grandine surišo gimusius vaikus. Ji labai mylėjo vaikus, bet Kristus yra aukščiau už viską, todėl jai labiausiai rūpėjo, kad Kristus būtų vaizduojamas vaikuose.
Sūnus Grigalius net vėlesniais savo gyvenimo metais prisiminė, kaip jo motina kadaise pasakojo jam istoriją apie Izaoko auką, bandydama sužadinti savo sieloje karštą troškimą įvykdyti prieš gimimą duotą įžadą, kaip tuo pačiu metu, kai ji įteikė jam brangų lobį – Šventąjį Raštą, kad jis, studijavęs jį nuo pat jaunystės, būtų pripildytas savo dvasios.
368 m. mirė jos jauniausias sūnus Cezarėja, jaunas vyras, kuris rodė puikius pažadus; dukra mirė kitais metais. Drąsi sena moteris šias netektis ištvėrė nuolankiai Dievo valiai. Šie metai atnešė Nonai daug liūdesio.
„Iš jos burnos neišsprūdo tuščias žodis, o skruostais nežaidė palepintas juokas. Šventuose susirinkimuose ir vietose, išskyrus būtinus ir paslaptingus skelbimus, jos balsas niekada nebuvo girdimas. Ji pagerbė šventovę tyla; niekada neatsuko nugaros nuo garbingo valgio; nespjaudė ant grindų Dievo šventykloje. Susitikusi su pagone, ji niekada nesudėjo rankų, neliesdavo lūpų prie lūpų, net jei sutiktasis pasižymėjo kuklumu ir buvo iš artimiausių; su tais, kurie valgė nešvarų ir bjaurų maistą, ne tik savo noru, bet ir per prievartą, ji nesidalijo druska; ji negalėjo, priešingai nei liepia sąžinė, praeiti pro šalį ir net pamatyti išniekinto namo; ji nesuteršė nei klausos, nei liežuvio, kuriuo priimdavo ir kalbėdavo dieviškumą pagoniškais pasakojimais ir įspūdingomis dainomis, nes viskas, kas nešventa, nepadoru pašventintam".
Bet nuostabiausia yra tai, kad nors ją labai sukrėtė kitų sielvartai, ji niekada nesileido į kūnišką verksmą, kol prieš padėką nuskambėjo liūdnas balsas arba paslaptingai užklijuota ašara ant akių vokų, arba artėjant šviesiai šventei, liko liūdni drabužiai. Nes Dievą mylinčiai sielai natūralu viską, kas žmogiška, pajungti dieviškumui. Nutylėsiu dar intymesnius dalykus, kuriuos liudija tik Dievas ir apie kuriuos žinojo tik ištikimi vergai, kurie buvo jos patikėtiniai. nors daug kartų ir daugelis suprato jos sielvartą.
Teisioji Nona mirė sulaukusi senatvės 374 m. Po 4 metų, per bažnyčią sukrėtusius arijoniškus neramumus, jos sūnus Grigalius buvo išrinktas Konstantinopolio patriarchu, o vėliau jam Bažnyčia suteikė „ekumeninio mokytojo“ vardą. Šv. Grigaliaus teologiniai ir himnografiniai darbai sudarė vieną pagrindinių stačiatikių dogmos dalių. Su dėkinga meile prisimindamas mamą, jis rašė: „Mano mama, paveldėjusi iš savo tėvų šventą tikėjimą, šią auksinę grandinę primetė ir savo vaikams. Moters kūne nešiodama drąsią širdį, ji tik tam palietė žemę... norėdama per šį gyvenimą pasiruošti dangiškajam gyvenimui"...
Ir Nonos gyvenimo karūna yra jos vyras, kuris tapo vyskupu, jos sūnus Grigalius - puikus ekumeninis mokytojas, šventasis ir teologas, ir jos sūnus Cezaris – gydytojas, pasiekęs didelių aukštumų medicinos mene, bet laikė savo didžiausia laime ir palaima būti stačiatikių krikščioniu; o Nonos Gorgonijos dukra įvairiais būdais kartojo savo pamaldžios motinos gyvenimą. Šventoji Nona nepaliko pasauliui nieko, tik gyvus paminklus – savo vaikus, kurie nešiojo savyje, o šventasis Grigalius iki šių dienų neša pasauliui, savo motiniškus darbus, niekam nematomus.
Šventoji Nona yra šventojo Grigaliaus teologo motina. Malda teisiesiems Nonai padeda moterims kurti šeimos laimę: sėkmingai ištekėti, pagimdyti, užauginti gerus vaikus. Šventosios Teisiosios Nonos ikona apsaugos nuo vienatvės ir poreikių. Malda, skirta šventajam, apsaugos nuo ligų ir suteiks ilgus gyvenimo metus.
Ji ilgai negalėjo pagimdyti. Savo maldose Nonna prašė Viešpaties padovanoti jai vaiką, pažadėdama jį pašvęsti Dievui. Gimė ilgai lauktas sūnus. Jis buvo pavadintas Grigaliumi, tada jis tapo žinomas visam pasauliui pavadinimu Grigalius teologas. Krikščioniškų tekstų autorius, tapęs vienu iš Bažnyčios Tėvų, apie savo motiną rašė: „Mano mama, paveldėjusi iš tėvų labdaringą Tikėjimą, uždėjo šią auksinę grandinėlę savo vaikams. Moters pavidalu, turėdama drąsią širdį, ji tik liečia žemę ir rūpinasi pasauliu, kad viskas ir net pati šios vietos gyvybė galėtų virsti dangaus gyvenimu".