1. Jei žmogus tuo netikės ir pats stengsis įgyti šių privalumų, jis nukentės. Bet žmogus, gyvenantis dvasiškai, nenusimins, net jei Dievas jam neduos žemiškų ir materialių dalykų. Jei pirmiausia ieškome Dievo Karalystės, jei šios Karalystės ieškojimas yra vienintelis mūsų rūpestis, visa kita bus mums duota. Ar Dievas paliks savo kūrybą likimo valiai? Jei kitą dieną izraelitai paliko maną, kurią Dievas jiems davė dykumoje, ji pradėjo pūti[206] . Dievas taip sutvarkė, kad jie pasikliautų dieviška apvaizda.
2. Netgi žodžių „ pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės “ mes dar nesupratome. Arba tikime [ir pasitikime Dievui], arba netikime [todėl mes patys turime pasirūpinti būtinybėmis]. Kai išvykau gyventi į Sinajų, nieko su savimi neturėjau. Tačiau visai negalvojau, kas man nutiks dykumoje tarp svetimų žmonių, ką valgysiu ir kaip gyvensiu. Šv.Epistimijos celė, kurioje turėjau įsikurti, seniai buvo apleista, žmonių apleista. Nieko neprašiau vienuolyno, nenorėdama jo apkrauti. Kartą iš vienuolyno man atnešė duonos, o aš grąžinau. Kodėl turėčiau jaudintis, jei Kristus pasakė: „ Pirmiausia ieškokite Dievo Karalystėsmelstis už visą pasaulį?" Taigi nusprendžiau sumažinti rankdarbių, kad mažiau blaškyčiaus ir daugiau melsčiausi. Kaip manai, ar tikėjausi, kad kas nors man padės? Kur? Patys beduinai neturėjo ko valgyti. negyvenamos vietos. Bet tą pačią dieną, kai apribojau savo darbą, kad galėčiau daugiau laiko skirti maldai, pas mane atėjo vyras, kuris tada, kai buvau netoli kameros, pamatė mane ir pasakė: „Paimk tuos šimtus auksinių. Padėsite beduinams, laikysitės savo rutinos ir melskitės." Negalėjau susilaikyti, palikau jį vieną ketvirtį valandos ir nuėjau į kamerą. Dievo apvaizda ir meilė atvedė mane į tokią būseną, Negalėjau sulaikyti ašarų.Matai kaip Dievas viską sutvarko kai žmogus turi gerą nusiteikimą? Nes kiek galėčiau duoti šiems nelaimingiems žmonėms? Vienam daviau, tuoj atėjo kitas: "Tėvas nedavė!" - tada trečias: "Mano tėvas nedavė!".
3. Tačiau dažnai žmogus viską sutvarko ir apsisprendžia be Dievo. „Aš, – sako jis, – turėsiu du vaikus [ir to užteks]. Jis nelaiko Dievo. Štai kodėl įvyksta tiek daug nelaimingų atsitikimų ir miršta tiek daug vaikų. Dauguma šeimų turės du vaikus. Bet vieną vaiką partrenkia mašina, kitas suserga ir miršta.
4. Kai pasitikime Viešpačiui, Jis, mūsų gerasis Dievas, mus prižiūri ir mumis rūpinasi. Būdamas geras prievaizdas, Jis kiekvienam iš mūsų suteikia tai, ko mums reikia. Jis patenka net į mūsų materialinių poreikių detales. O kad mes suprastume Jo rūpestį, apvaizdą, Jis duoda mums tiksliai tiek, kiek mums reikia. Tačiau nelaukite, kol Dievas jums ką nors duos pirmiausia, ne, pirmiausia atiduokite save Dievui visą save.
5. Jei žmogus pasitiki Dievu, tai Dievas jo nepalieka. Ir tikrai: jei rytoj dešimtą tau ko nors prireiks, tai (jei šis poreikis neperžengia proto ribų ir daiktas tikrai reikalingas) nuo penkiolikos minučių iki dešimtos arba pusę dešimtos Dievas tai paruoš. duoti tau. Pavyzdžiui, rytoj devintą tau reikės puoduko. Penkios minutės iki devynių, ji jau bus su tavimi. Jums reikia penkių šimtų drachmų. Tą valandą, kai jų reikia, pasirodo lygiai penki šimtai drachmų, o ne penki šimtai dešimt ir ne keturi šimtai devyniasdešimt. Pastebėjau, kad jei, pavyzdžiui, man ko nors prireiks rytoj, tai šiandien Dievas tuo pasirūpino. Tai yra, dar prieš man pagalvojus, Dievas pagalvojo, iš anksto pasirūpino reikiamu ir duoda tą valandą, kai reikia. Išsiaiškinau tai matydamas, kiek laiko tai užtrunka kad kažkas pas mane iš kažkur vienodai ateitų tą valandą, kai man to reikia. Todėl Dievas tuo pasirūpina iš anksto.
6. Kitą kartą, kai jau buvau Stomion vienuolyne, prireikė lempos šventyklai. Vieną rytą, auštant, nusileidau į Konitsą. Einant pro vieną namą, išgirdau mergaitę sakant tėvui: "Tėti, vienuolis ateina!" Jis išėjo manęs pasitikti ir pasakė: "Tėve, aš pasižadėjau padovanoti lempą Dievo Motinai. Imk šiuos pinigus ir nusipirk pats." Ir jis man davė penkis šimtus drachmų – lygiai tiek, kiek kainavo lampada 1958 m.
Ir net dabar, kai turiu kažkokį poreikį, Dievas iškart jį padengia. Pavyzdžiui, jei noriu pjauti malkas ir negaliu, tada malkos ateina akimirksniu. Prieš atvykdamas pas jus, gavau paketą, kuriame buvo penkiasdešimt tūkstančių drachmų – tiek, kiek man reikėjo.
7. Geronda, kartais pradedame kokį nors verslą, ir atsiranda visa krūva kliūčių. Kaip žinoti, ar jie nuo Dievo?
Pažiūrėkime, ar tai mūsų kaltė. Jei nesame kalti, tai kliūtis yra iš Dievo ir tarnauja mūsų labui. Todėl neverta nusiminti, kad darbai neatlikti arba vėluojama juos užbaigti.
8. Tada, nepavykus su sala, užsidegiau noru nuvykti į Katunaki. Man patiko Katunako dykuma, meldžiausi ten būti ir ruošiausi jai. Norėjau įsikurti ir dirbti šalia vyresniojo Petro, aukšto dvasinio gyvenimo žmogaus. Tačiau įvyko įvykis, privertęs mane vykti ne į Katunaki, o į Konitsą. Vieną vakarą po Compline aš pasitraukiau į savo kamerą ir meldžiausi iki vėlumos. Apie vienuoliktą valandą jis atsigulė pailsėti. Pusę dviejų nakties mane pažadino beldimas į vienuolyno plaktuvą, kviesdamas brolius į bažnyčią vidurnakčio biurui. Bandžiau keltis, bet nepavyko. Nematoma jėga mane surišo, ir aš negalėjau pajudėti. Supratau, kad vyksta kažkas ypatingo. Iki pietų likau prikaustytas prie lovos. Galėjau melstis, mąstyti, bet niekaip negalėjau pajudėti. Būdamas tokioje būsenoje aš, kaip per televiziją, vienoje pusėje pamačiau Katunaki, o iš kitos – Stomionų vienuolyną Konitsoje. Su dideliu troškimu nukreipiau akis į Katunaką, o tada tam tikras balsas man aiškiai pasakė: „Tu eisi ne į Katunaki, o į Stomion vienuolyną“. Tai buvo Švenčiausiojo Dievo Motinos balsas. “ Dievo Motina, – pasakiau, – prašiau Tavęs dykumų, o Tu mane atsiųsk į pasaulį? Jis tau labai padės.“ Iš karto išsilaisvinau iš šių nematomų saitų, ir mano širdis prisipildė Dieviškosios malonės. Tačiau niekam apie tai nesakyk. Pasakykite, kad dėl sveikatos priežasčių (o aš tuo metu kraujavau) turite palikti „Athos“ ir išeiti“. ir mano širdis buvo pripildyta dieviškosios malonės. Tada nuėjau ir papasakojau savo nuodėmklausiui, kas atsitiko. "Tai yra Dievo valia, - pasakė man nuodėmklausys. - Tačiau niekam apie tai nesakyk. Pasakykite, kad dėl sveikatos priežasčių (o aš tuo metu kraujavau) turite palikti Athosą ir išeiti." ir mano širdis buvo pripildyta dieviškosios malonės. Tada nuėjau ir papasakojau savo nuodėmklausiui, kas atsitiko. "Tai yra Dievo valia, - pasakė man nuodėmklausys. - Tačiau niekam apie tai nesakyk. Pasakykite, kad dėl sveikatos priežasčių (o aš tuo metu kraujavau) turite palikti Athosą ir išeiti."
9. Dievas dažnai leidžia, kad dalykai atsitiktų daugelio žmonių labui. Jis niekada nedaro vieno gero, bet tris ar keturis gerus kartu. Ir Jis niekada neleidžia nutikti blogiui, nebent iš to išeina daug gėrio. Viską: ir klaidas, ir pavojus, Jis naudoja mūsų naudai. Gėris ir blogis maišosi vienas su kitu. Būtų puiku, jei jie būtų atskirti, bet įsikiša asmeniniai žmogiškieji interesai ir supainioja juos vienas su kitu. Tačiau Dievui naudinga net iš šios painiavos. Todėl reikia tikėti, kad Dievas leidžia tik tai, kas gali išeiti iš gero, nes Jis myli savo kūrybą. Pavyzdžiui, Jis gali leisti nedidelei pagundai sulaikyti mus nuo didesnės pagundos.
10. Geronda, ko Dievas iš mūsų nori?
„Dievas nori, kad mūsų valia, geras nusiteikimas pasireikštų, nors ir šiek tiek, bet garbės žygdarbiu. Jis taip pat nori, kad pripažintume savo nuodėmingumą. Visa kita suteikia Jis. Dvasiniam gyvenimui nereikia bicepsų. Nuolankiai kovokime, prašykime Dievo gailestingumo ir dėkokime Jam už viską. Asmuo, kuris be jokio savo plano atsiduoda į Dievo rankas, yra įgyvendinamas Dievo plano. Kiek žmogus laikosi savo „aš“, tiek jis lieka užnugaryje. Dvasiškai jam nesiseka, nes trukdo Dievo gailestingumui. Kad pavyktų, reikia labai pasitikėti Dievu.
11. Tikiu, kad Dievas man padės“, – sako kai kurie, bet tuo pat metu stengiasi kaupti pinigus, kad nepatirtų nepriteklių. Tokie žmonės tyčiojasi iš Dievo, nes patiki save ne Jam, o pinigams. Jei jie nenustos mylėti pinigų ir į juos dėti vilties, jie negalės dėti vilties į Dievą. Nesakau, kad prireikus žmonėms nereikia turėti šiek tiek santaupų, ne. Tačiau nereikėtų dėti vilties į pinigus, neatiduoti pinigams širdies, nes tai darydami žmonės pamiršta Dievą. Žmogus, kuris nepasitikėdamas Dievu kuria savo planus, o paskui sako, kad Dievas taip nori, kaip velnias „laimina“ savo darbą ir nuolat kankinasi. Mes nesuvokėme, koks galingas ir geras yra Dievas. Mes neleidžiame Jam būti šeimininku, neleidžiame Jam mūsų valdyti, todėl kenčiame.
12. Sinajaus mieste, Šv.Epistimijos kameroje, kur gyvenau, vandens buvo labai mažai. Viename urve, maždaug už dvidešimties metrų nuo kameros, iš uolos plyšio tryško vanduo. Padariau nedidelį vandens rinktuvą ir surinkau tris litrus vandens per dieną. Kai ateidavau atnešti vandens, pakeisdavau geležinį indelį ir, kol jis pildėsi, skaitydavau akatistą Švenčiausiajam Dievo Motinui. Truputį sušlapinau galvą, tik kaktą, tai padėjo, kaip patarė viena gydytoja, paėmiau šiek tiek vandens atsigerti, į atskirą indelį paėmiau šiek tiek vandens pelėms ir paukščiams, gyvenantiems šalia kameros. Prausimuisi ir kitiems poreikiams naudojau tą patį vandenį iš urvo. Kokį džiaugsmą, kokį dėkingumą jaučiau už mažą vandens, kurį turėjau! Aš šlovinau Dievą, kad turiu vandens.
Tada, kai atvykau į Šventąjį kalną ir trumpam apsigyvenau Iversky Skete, ten, kadangi pusė buvo saulėta, vandens netrūko. Buvo viena cisterna, iš kurios vanduo išsiliejo per viršų. Wu! Išsiploviau ir galvą, ir kojas, bet... sena buvo pamiršta. Prie Sinajaus ašaros ištryško iš dėkingumo už mažą vandens kiekį, bet čia, skete, nuo vandens gausos, papuoliau į užmarštį. Todėl išėjau iš šios kameros ir apsigyvenau toliau, maždaug už aštuoniasdešimties metrų, kur buvo nedidelė cisterna. Kaip žmogus pasiklysta, kaip žmogus pamirštas iš gausos! ..
SANTRAUKA:
1. Kai žmogus nepasitiki Dievu, visomis žemiškomis gėrybėmis stengiasi pasirūpinti pats. Tačiau pirmiausia reikia ieškoti Dievo Karalystės (pvz, melstis) ir nesijaudinti dėl poreikių trūkumo. Dievas duos visko, kas yra būtina būtent mums.
2. Jei pradėjus daryti kažkokį darbą atsiranda daug kliūčių tam, ir tai nėra mūsų kaltė, - vadinasi šios kliūtis yra nuo Dievo, ir mums tai naudinga. Neverta dėl to nuliūsti ar nerimauti.
3. Dievas leidžia nutikti kažkam blogo, jei tau yra naudinga žmogui. Klaidas, pavojus, sumišimus irgi Dievas panaudoja mūsų labui.
4. Dievas nori, kad mūsų valia, geras nusiteikimas pasireikštų, nors ir šiek tiek, bet garbės žygdarbiu. Jis taip pat nori, kad pripažintume savo nuodėmingumą. Visa kita suteikia Jis. Dvasiniam gyvenimui nereikia bicepsų. Nuolankiai kovokime, prašykime Dievo gailestingumo ir dėkokime Jam už viską.
5. Tikiu, kad Dievas man padės“, – sako kai kurie, bet tuo pat metu stengiasi kaupti pinigus, kad nepatirtų nepriteklių. Tokie žmonės tyčiojasi iš Dievo, nes patiki save ne Jam, o pinigams
6. Galima turėti kažkiek sankaupų, bet svarbiausia nedėti į juos vilties, neatiduoti širdies, kad Dievo nepamirštų. Tokiu budi, žmogus pradeda pats kurti savo planus ir sako, kad Dievas to nori.
7. Kai žmogus apsčiai turi daug, dažnai patenka į užmarštį, nejautrumą, o kai turi labai mažai, labiau jaučia dėkingumą Dievui ir širdies jautrumą. Iš gausumo, žmogus pasimiršta, sunkiau jausti dėkingumą.