1. Skaitykite šventųjų gyvenimus, jie labai padeda sielai, nes skaitydamas žmogus susijungia su šventaisiais, jame įsiliepsnoja pagarba ir nusiteikimas aukai.
2. Šiandien dauguma nori, kad kiti ištrauktų gyvatę iš duobės. Jei jie patys to nesulaukia, tai tegul bent įspėja kitus: "Atsargiai! Ar ten gyvatė?" – kad jie susimąstytų. Tačiau jie to net nedaro. Jei gyventume kankinių laikais, tai savo racionalizmu sakytume taip: "Išoriškai aš atsisakau Dievo, bet ne vidumi. Taip gausiu paskyrimą į tokias ir tokias pareigas ir pradėsiu padėti kokiam nors vargšui." O kankinių laikais Bažnyčia nedalyvavo tų, kurie mėtė smilkalus į stabmeldišką ugnį, tokie žmonės priklausė verksmingam laipsniui.[189] . Tie, kurie išsižadėjo Kristaus, turėjo nuplauti savo atsimetimą kankinyste. O ikonoklazmo laikais krikščionys privalėjo ikonas deginti arba mesti ant žemės, ir jie mieliau jas nemėtė, o tapo kankiniais. O mes, jei liepdavo mesti ikoną, sakydavome: "Na, aš messiu, parašyta renesanso stiliumi. Vėliau užsisakysiu kitą, bizantišką."
3. Geronda, kaip Bažnyčia elgiasi su slaptaisiais krikščionimis? Ar jie išsižadėjo Kristaus?
„Tikri slapti krikščionys neišsižadėjo savo tikėjimo. Pavyzdžiui, kai turkai Kapadokijoje sudegino dvidešimt septynis Farams priklausiusius kaimus, kai kurie gyventojai išvyko toli iš ten, į kitus kraštus, kur vietiniai net nežinojo, kad jie yra krikščionys. Jie buvo laikomi musulmonais. Ir dar nėra buvę nei vienos situacijos, kai vieno iš jų būtų buvę tiesiogiai paklausta: „Ar tu krikščionis?“, kad būtų tekę atsakyti: „Taip, aš esu krikščionis“ arba „Ne, aš esu musulmonas“. Šie žmonės yra slapti krikščionys. Tačiau nuo to momento, kai kažkas pagaunamas ir jam sako: „Mes sužinojome, kad tu krikščionis“, jis turi pasakyti: „Taip, aš esu krikščionis“. Tai yra, jam niekada neturėtų būti pasakyta, kad jis yra musulmonas. O senovės Bažnyčios epochoje buvo tikinčiųjų, kurie buvo slapta pakrikštyti, apie kuriuos kiti manė, kad jie nėra krikščionys. Ir vis dėlto, kai reikia, šie slapti krikščionys atvirai išpažino savo tikėjimą.
4. Dievas duos stiprybės nuolankiam žmogui, turinčiam tyrą širdį ir gerą nusiteikimą. Jei Dievas mato tikrai gerą nusiteikimą, nuolankumą, tada Jis suteiks daug jėgų. Taigi, nuo paties žmogaus nusiteikimo priklauso, ar Dievas duos jam jėgų.
5. Tu tik klausyk, eh! Tokiu atveju, jei žmogus eina į kankinystę, kad šlovė rojuje, tai jam geriau apie kankinystę negalvoti. Tikras, tikras krikščionis, net ir žinodamas, kad rojuje vėl kentės ir kankinsis, vis tiek trokštų į jį patekti. Neturėtume galvoti, kad jei ištversime kažkokias kančias čia, žemėje, tada ten, danguje, mums bus geriau. Turime palikti šiuos turgaus skaičiavimus. Mes norime Kristaus. Tebūna kankinystė, eikime į ją kiekvieną dieną, tegul mus muša kasdien, ir du kartus, ir tris kartus per dieną – mums tai nerūpi. Mums rūpi tik vienas dalykas: būti su Kristumi.
6. Motina, gelbėdama vaiką, patenka į ugnį. Ji nejaučia skausmo, nes jos meilė stipresnė už liepsnos degimą. Jos meilė vaikui nugali skausmą. Kiek stipresnė už skausmą turi būti Kristaus meilė!
7. Į kankinystę einančio šventojo meilė Kristui pranoksta skausmą ir jį neutralizuoja. Budelio peilis kankiniams buvo švelnesnis nei smuiko lankas. Kai įsiliepsnoja meilė Kristui, kankinystė tampa triumfu: tuo metu ugnis geriau atšąla nei maudymasis, nes jos degimas prarandamas degant dieviškajai meilei. Odos lupimasis jaučiasi kaip glamonė. Dieviškas uolumas paima širdį, užvaldo galvą, o žmogus išprotėja: nejaučia nei skausmo, nei nieko kito, nes jo protas yra Kristuje, o širdis perpildyta džiaugsmo. O kiek šventųjų iškeliavo į kankinystę ir patyrė tokį džiaugsmą, lyg eitų į šventę! Šventasis Ignacas[198] nubėgo į kankinimo vietą ir šaukė: „Leisk man ištverti kančias, tegu mane suės žvėrys! Tokio džiaugsmo, kurį jautė, nepatiria net įsimylėjęs jaunuolis, kuris sako: „Aš noriu ją vesti, o man nerūpi nei mama, nei tėtis!“ Šventojo Ignoto „beprotybė“ buvo didesnė už įsimylėjusio jaunuolio beprotybę.
8. Geronda, kaip turėtume pasiruošti?
Kada laikoma, kad žmogus kažkam pasiruošęs? Jei kariuomenė yra kovinės parengties būsenoje, tai kariai yra nuolat pasiruošę: jie jau su batais, su kulkosvaidžiais, su šoviniais ir laukia įsakymų.
Kiek gali trukti tokia kovinės parengties būsena?
- Kitaip. Vienuolis visada turi būti pasiruošęs, tada jis nieko nebijo. Ko jis turėtų bijoti? Mirties? Bet ji atvers jam dangaus duris, nes po antkapiu paslėptas raktas į amžinybę. Be to, vienuolis, kai tik miršta, atgailauja. Tai liudija jo bėgimas nuo pasaulio ir jo schema. Vienuolis atgailauja ir pradeda subtilų dvasinį darbą. Kiek didėja vienuolio meilė Dievui ir artimui, tiek mažėja jo meilė sau. Ir tada įsigalioja tai, ką rašo apaštalas Paulius: „Niekas negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės“.[199]
9. Kad nors truputį suprastum, kas yra kankinystė, bent jau su džiaugsmu priimk kitų panieką.O jei nori šiek tiek suprasti, kas yra asketizmas, tai jei negali keturiasdešimt dienų pasninkauti, kaip Kristus, pasnink bent jau aplinką. kuriame Jis buvo išduotas ir penktadienį, kai buvo nukryžiuotas[200] . Tie, kurie nori paliudyti savo meilę Kristui kankinystės būdu, gali, nesant kankinystės, išreikšti šią meilę, nuo kurios jie dega, kaip kūno žygdarbį degančioms mirusiųjų sieloms, kad rastų šiek tiek ramybės. . Asketizmas yra toks pat triumfas kaip kankinystė, nes [abiem atvejais] žmogus vengia bet kokios žmogiškos paguodos ir randa dievišką paguodą.
SANTRAUKA:
1. Šventųjų gyvenimo skaitymas labai padeda sielai.
2. Šių laikų žmonės nori, kad kiti iš duobės ištrauktų gyvatę: "Aš išsižadėsiu Dievo išoriškai, bet ne širdimi, ir taip galėsiu padėti daugeliui žmonių".
3. Tikri slapti krikščionys neišsižadėjo Kristaus. Išsižadama tik tada, jei jie atsakytų, kad yra musulmonai, jei ju paklaustų: "ar tu krikščionis?". Nebūti visiems skelbti, kad esi krikščionis.
4. Dievas duos stiprybės nuolankiam žmogui, turinčiam tyrą širdį ir gerą nusiteikimą. Jei Dievas mato tikrai gerą nusiteikimą, nuolankumą, tada Jis suteiks daug jėgų.
5. Neturėtume galvoti, kad jei ištversime kažkokias kančias čia, žemėje, tada ten, danguje, mums bus geriau. Turi rūpėti tik viena - noras būti su Kristumi.
6. Motina, gelbėdama vaiką, patenka į ugnį. Ji nejaučia skausmo, nes jos meilė stipresnė už liepsnos degimą. Jos meilė vaikui nugali skausmą. Kiek stipresnė už skausmą turi būti Kristaus meilė!
7. Į kankinystę einančio šventojo meilė Kristui pranoksta skausmą ir jį neutralizuoja.
8. Krikščionis visada turi būti pasiruošęs kankinystei ir mirčiai. Norint bent truputi pajusti kankinystę, reikia imtis asketizmo ar priimti kitų panieką.