1. Žmonės pamiršta tuos, kurie kenčia
– Geronda, anksčiau sakei, kad kiek vengi žmogiškosios paguodos, priimi dievišką. Taigi, kai esi alkanas, geriau jautiesi malda?
„Taip, bet be to, vienas alkanas supranta kitą. Sočiai pavalgęs nesupranta alkano. Teko girdėti, kad viename mieste išmeta maistą, o kiek toliau gyvena imigrantai iš Rusijos, kurie neturi ką valgyti. Šie nelaimingieji glaudžiasi kažkokiuose šiltnamiuose, iš skardos sumūrytose pastogėse. Tarkime, tie, kurie išmeta maistą, nežino, kad aplink juos yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Bet kodėl jie neprašo išsiaiškinti? Maisto išmetimas! Mes net neduodame to, ko mums nereikia. Kai vienas žmogus negali nusipirkti to, ko jam reikia, o kitas turi daiktų, kurių pats nenaudoja ir neduoda tiems, kam reikia, tai yra nuodėmė. Man tai yra didžiausias skausmas. Kristus mums pasakys Paskutiniame teisme: „ Jūs alkanas ir neduokite man maisto “[
2. Žmogus, turintis meilę, nesitenkina tik duoti tiems, kurie jo prašo išmaldos, bet ir pats ieško žmonių, kuriems reikia pagalbos, kad juos paremtų. Mano mama labai stengėsi tai padaryti.
3. Meilės kriterijus
Jeigu žmogus turi [pakankamai] ir duoda išmaldą, tai negali suprasti, turi meilės ar ne, nes jis gali duoti ne iš meilės, o tam, kad atsikratytų kažkokių dalykų. Meilė matoma, kai žmogus duoda, būdamas savimi nepriteklių. Tarkime, aš tikiu, kad turiu meilę. Dievas, norėdamas išbandyti mano meilę, atsiunčia man vargšą. Jeigu aš, pavyzdžiui, turiu du laikrodžius – vieną gerą, o kitą šiek tiek pažeistą – o sugedusius atiduodu vargšams, vadinasi, mano meilė yra antrarūšė. Jei turiu tikrą meilę, vargšui pažiūriu gerą laikrodį. Tačiau įsivelia ydinga logika, ir mes sakome taip: "Duokit gerus, ar ką? Taip, jam, kadangi laikrodžio visai neturi, seni bus geri." Ir duodu jam seną laikrodį. Bet kai duodi seną, tai senas vis dar gyvena tavyje, o jei duodi naują, tada tu esi atgimęs žmogus. Būsena, kai pasilieki ir seną, ir naują ir visiškai nieko neduodi, yra pragariška.
4. Turime galvoti taip: „Jei pats Kristus būtų vargšų vietoje, ką aš Jam duotų? Žinoma, geriausia“. Taigi žmogus supranta, kas yra tikroji meilė, priima tvirtą sprendimą [laikytis jos principų] ir kitą kartą duoda tai, kas geriausia. Iš pradžių jam gal kiek sunku, bet taip stengdamasis jis pasiekia tokią būseną, kad, padėdamas kitiems, atiduoda ir seną, ir naują. Nors jis pats bus visiškai be laikrodžio, bet su Kristumi viduje išgirs saldų širdies plakimą, grojantį dievišku džiaugsmu.
5. Dovanotojas gauna dievišką džiaugsmą
Žmogus turi du džiaugsmus: vienas – kai gauna, kitas – kai duoda. Džiaugsmas, kurį žmogus jaučia duodamas, yra nepalyginamas su džiaugsmu, kurį jaučia gavęs. Žmogus, norėdamas suprasti, ar tikrai jam sekasi dvasiniuose reikaluose, pirmiausia turi išbandyti save, ar jis džiaugiasi duodamas, o ne gavęs. Ar jis susierzina, kai jam duoda, ir ar patiria džiaugsmą, kai duoda?
6. Jei kas nors visada pamiršta kitų jam padarytus gerus darbus ir prisimena savo paties padarytus gerus darbus, tai toks elgesys yra priešingas Kristaus troškimui. Bet taip pat tokie skaičiavimai: „Tu man davei tiek daug, o aš tau tiek davei. daug "to" yra smulkus turgus. Stengiuosi duoti kam labiau reikia. Nesureikšminu kaip turgaus tipo: „Tas ir toks davė man šias knygas, dabar aš jam tiek skolingas, kad turiu grąžinti, kad atsipirkčiau“. Arba: „Jei kitas man nieko nedavė, tai iš manęs nieko negaus“. Tai yra žmogaus tiesa.
7. Tas, kuris ko nors imasi, patiria žmogišką džiaugsmą. Tas, kuris duoda, gauna dievišką džiaugsmą. Dievišką džiaugsmą gauname dovanodami. Pavyzdžiui, man kažkas duoda knygą ir tuo metu džiaugiasi dvasiškai, dieviškai, o aš, paėmusi knygą, džiaugiuosi žmogiškai. Atidavęs šią knygą kitam, aš taip pat dieviškai džiaugsiuosi, o tas, kuris iš manęs ją gaus, džiaugsis žmogiškai. Atidavęs jį savo ruožtu kitam, jis taip pat patiria dievišką džiaugsmą, o kitas, kuris jį priima, jaučia žmogišką džiaugsmą. Bet jis, jei kam nors duos, dieviškai apsidžiaugs ir t.t. Ar matote, kiek žmonių gali patirti džiaugsmą, tiek dievišką, tiek žmogišką, iš vieno dalyko?
8. Nėra kvailesnio žmogaus už turtingą žmogų. Jis nuolat kolekcionuoja, nuolat gyvena nepritekliuje, o galiausiai su visomis santaupomis perka sau amžinas kančias. Pinigų plėšikas pasiekė paskutinį kvailumo laipsnį,
9. „Aistringumas, Geronda, yra liga. Labai baisi liga! Nėra baisesnės ligos už žmogų užvaldžiusį šykštumą. Taupumas yra geras dalykas, bet reikia būti atsargiems, kad šykštumo pagalba velnias tavęs lėtai neužvaldytų. O kai kurie, Geronda, iš šykštumo lieka alkani.
10. Gera būti taupiam ir dovanoti tuo pačiu metu. Taupingas nereiškia šykštus. Tėvo pinigai nevėlavo. Farase viešbučio nebuvo, vietoj jo buvo mūsų namai. Kas atėjo į kaimą, nuėjo pas viršininką nakvoti. Svečią pavaišino, nuplovė kojas, padovanojo švarias kojines.
11. Nekolekcionuojate, jūs turite Dievo palaiminimą. Kai duodi palaiminimą kitam tada tu pats pasiimi palaiminimą. Palaiminimas gimdo palaiminimą.
12. Gera vieta yra viskas
- O jei, Geronda, manęs prašytų pagalbos, bet aš neturiu ką duoti?
„Kai noriu duoti išmaldą ir neturiu ką duoti, duodu išmaldą krauju. Tas, kuris ką nors turi ir teikia kitiems materialinę pagalbą, patiria džiaugsmą, o tas, kuris neturi ką duoti kitiems, nuolat kenčia ir nusižeminęs sako sau: „Artimui išmaldos nedaviau“. Gera vieta yra viskas. Kažkoks turtuolis turi ką duoti, bet neduoda. O kažkoks vargšas nori duoti, bet neduoda, nes neturi ką duoti. Vienas skiriasi nuo kito. Turtuolis, davęs išmaldą, jaučia pasitenkinimą. Bet vargšą skaudina, jis nori daryti gera, bet neturi ką duoti savo artimui. Jis kenčia psichiškai, o jei ką nors turėtų, tai atiduotų ir nekentėtų. Gerą nusiteikimą galima pamatyti versle. Jei kas nors prašo išmaldos iš vargšų, o jis pats, patyręs sunkumų, jam ją duoda, tada nepriklausomai nuo to, ar žmogus geria šiuos pinigus, kas gavo išmaldą, vargšas, kuris ją davė, gaus dvasinį džiaugsmą, o Dievas, apšvietęs kitą, padės finansiškai ir gailestingam vargšui. O kartais, žinai, kokia neteisybė nutinka? Žmogus, norėdamas padėti artimui, duoda jam tai, ką pats turi, o kitas, savo mintimis, tai interpretuoja kaip jam patinka...
13. Niekaip negaliu suprasti: na, tu duodi penkis šimtus ar tūkstantį drachmų tam, ko nepažįsti, o tuo pačiu palieki alkaną tą, kuris yra šalia ir tau padeda? Bet jūs turite jį mylėti ir pirmiausia jam padėti. Bet, matyt, šių žmonių labdara daroma tam, kad būtų pagirti.
14. Turtas, kuris nėra dalijamas vargšams mūsų sielų sveikatai ir išgelbėjimui ar mirusių artimųjų sieloms pailsėti, atneša žmogui sunaikinimą. Mirusiajam labai padeda ir išmalda, duota ligoniams, našlėms, našlaičiams ir kitiems nelaimingiems žmonėms. Nes kai duodama išmalda už mirusįjį, ją priimantieji sako: "Dievas jam atleis. Tebūnie palaiminti jo pelenai". Jei kas nors kenčia nuo ligų, negali dirbti, yra skolingas, o jūs jam padedate tokioje sunkioje situacijoje ir sakote: „Paimk šiuos pinigus tokio ir tokio sielos poilsiui“, tada šis žmogus pasakys: „Dievas padarys. atleisk jam. Taip, jo pelenai bus palaiminti“. Tie, kurie ima išmaldą, nuoširdžiai meldžiasi už išėjusįjį ir pastariesiems tai labai padeda.
„Jei moters vyras miršta nepriėmęs komunijos, neprisipažinęs arba sulaužytas jos vaikas, ką dar ji gali padaryti, kad padėtų jų sieloms?
„Tegul ji būna geriausia, kokia tik gali būti“.
15. Ką Kristus pasakė? " Neteisk "[112] . Kitas žmogus gali neduoti išmaldos čigonui, nes pažįsta kokį sergantį žmogų, kuriam labai reikia, ir pastarajam padėti. Praeivis sutiks čigoną ir jam duos, bet kas duos ligoniui? Kaip galima, nežinant, padaryti tokias išvadas? Fariziejiškumas yra tada, kai kas nors akivaizdžiai duoda išmaldą, kad būtų pagirtas.
16. Kristus pasakė, kad reikia be išbandymo duoti tiems, kurie mūsų prašo[117] . Ir net jei to, kuris prašo, nereikia, vis tiek turite jam duoti. Džiaukitės, kad [turite galimybę] duoti išmaldą. Dievas " lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų "[118] Taigi kodėl mes neturėtume padėti savo artimui? Bet ar mes patys nusipelnėme visų Dievo mums duodamų dovanų? Jis „ne pagal mūsų kaltę sukūrė mus valgyti, o mes valgome pagal mūsų nuodėmę “[119] . Kažkoks vargšas žmogus prašo jūsų pagalbos. Net jei abejojate dėl jo, vis tiek, samprotavę, padėkite jam, kad vėliau nesusigundysite mintimis. Ar prisimeni, ką rašė Abba Izaokas: „Tada, jei žmogus atsisėda ant žirgo ir tavęs prašo, duok jam“.[120] . Jūs nežinote tikrosios reikalų padėties. Jūsų darbas yra tikėti tuo, ką jums sako tas, kuris prašo, ir duoti pagal tai, kiek jis iš jūsų prašo.
17. Jei duosi su skausmu, tai išmaldos gavėjas bus išdegintas meilės, Kristaus, ir jis pradės dalyti, o ne rinkti. O jei išmaldos prašytojas pasirodys labai kietaširdis ir kaupia surinktus pinigus, tai jam jie džiaugsmo nesuteiks. Dievas pasirūpins, kad jo surinkti pinigai nukeliautų ten, kur reikia. O kietaširdis elgeta gaus tik nuovargį ir nuovargį nuo tos „aukų rinkimo“ (vadinkime taip), kurią jis [nesąmoningai] organizavo kitiems.
18. Tiek, kad vėliau sąžinė negraužtų. Diskusija reikalinga. Nereikia duoti šimto, o paskui nusiminti, kad nedavei penkiasdešimties. Ypatingas dėmesys reikalingas, jei žmogus myli daug įkvėpimo, entuziazmo. Tokiu atveju reikėtų šiek tiek pristabdyti savo meilę ir entuziazmą, kad vėliau nesigailėtumėte, sako, daug atidavėte tam nelaimingam žmogui, bet turėjote duoti mažiau, o dabar turite patys. sėdėti tuščiomis rankomis. Pamažu toks žmogus įgis patirties ir duos išmaldą pagal turimą nesavanaudiškumą.
19. Tai reikalauja apdairumo ir dar kartą apdairumo. Kai žmogus tavęs ko nors prašo, norėdamas pasipuikuoti prieš kitus, suteik jam tai. Žiūrėk, Kristus nesakė Judui: "Koks tu apaštalas? Pabaik savo meilę pinigams!" — bet patikėjo jam pinigų dėžutę. Tačiau jei kas nors jūsų paprašys, pavyzdžiui, stiklainio uogienės, o jūs jį turite, bet žinote, kad tas, kuris klausia, turi visą statinę, o kitas neturi uogienės, pasakykite tam, kuris turi ir paklaus vėl: „Broli, jei nori, duok šiek tiek to, ką turi tokiai ir tokiai“. Bet jei tokio žmogaus nėra, duok tam, kuris prašo, nes jis tavęs apie tai klausė, ir jam nieko nesakyk. Jei jame yra jautri styga, tada iš šio dovanojimo jis gali tapti švelniu ir pasitaisyti.
Taigi tokiais atvejais nutinka tai, apie ką rašo šventasis apaštalas Paulius: „Jei tavo priešas tau daro pikta, o tu jam darai gera, tai tu krauni jam ant galvos degančias anglis. Ne ta prasme, kad tu sudegini savo priešą, bet kad kai darai jam gera, jame įsijungia meilė. Meilė yra Kristus, o Dieviškoji malonė pradeda veikti žmoguje. Ir tada žmogus pasikeičia, nes sąžinė jį nuteisia, vadinasi, tada jį degina jo paties sąžinė.
20. Konitsoje buvo girtuoklis, kuris turėjo šeimą. Daviau jam pinigų. Kai kurie sužinojo, kad padėjau šiam nelaimingam žmogui (jis pats jiems apie tai pasakojo), ir man pasakė: „Neduok pinigų, jis geria“. Jis pats man pasakė: „Duok man už mano vaikus“, o kai daviau jam išmaldą, pasakiau: „Atimk tai už savo vaikus“. Žinojau, kad jis geria, bet taip pat žinojau, kad mano žodžiai jam šiek tiek padės: jis ir toliau gers, bet šiek tiek pagalvos ir apie savo vaikus. Jei nebūčiau davęs pinigų, jis būtų kankinęs žmoną, nes tada būtų atėmęs jos uždirbtus pinigus (o ji, vargšė, vaikščiojo kupra į svetimus namus), būtų išgėręs, o vaikai kentėjo dar daugiau. Tačiau kai jam pasakiau: „Paimk tai savo vaikams“, jis šiek tiek prisiminė savo vaikus. Aišku? Man skaudėjo dėl jo jis tai pamatė, ir jame prasidėjo vidinis darbas. Daugelis tokiu būdu pasveiko. O kai kurie, vėliau sąžinės nuteisti, pinigus grąžino.
Pagal savo logiką mes neleidžiame Kristui veikti. Jei norite būti evangelikas (bet tikrai ne protestantas), išmokite tikrąją Evangeliją dabar.
SANTRAUKA:
1. Sočiai pavalgęs žmogus nesupranta išalkusio žmogaus.
2. Žmogus, kuris turi meilės, ne tik duoda išmaldą kas jo prašo, bet ir pats ieško žmonių, kuriems galėtų padėti.
3. Tikroji davimo meilė matoma tik tuomet, kai žmogus duoda iš savo nepritekliaus. Kai žmogus duoda iš pertekliaus, negalime matyti žmogaus širdies ir ketinimų.
4. Jei turiu du laikrodžius, seną ir naują, tai kas prašo manęs laikrodžio, turiu duoti naują. Reikia galvoti taip: Ką duočiau Kristui? Žinoma, tai kas geriausia. Tą patį reikia daryti ir su vargšais.
5. Duoti kitam - tai dvasinis džiaugsmas. Gauti iš kitų - tai žmogiškas.
6. Jei pamiršti tai, ką tau padarė kiti gero, o prisimeni tai, ką padarei gerą kitiems, - tai toks elgesys priešingas Kristaus troškimams. Jei jauti kaltę, kad turi kitam kažkaip atsilyginti, nes tau davė knygų, - tai žmogiška tiesa.
7. Taupumas ir dovanojimas drauge yra geras dalykas, bet ne šykštumas.
8. Pirmiausia reikia duoti išmaldą ir visaip padėti tiems, kurie yra aplink tave, o tik paskui siekti padėti nepažįstamiems.
9. Turtas, kuris nėra dalijamas vargšams mūsų sielų sveikatai ir išgelbėjimui ar mirusių artimųjų sieloms pailsėti, atneša žmogui sunaikinimą. Mirusiajam labai padeda ir išmalda, duota ligoniams, našlėms, našlaičiams ir kitiems nelaimingiems žmonėms. Nes kai duodama išmalda už mirusįjį, ją priimantieji sako: "Dievas jam atleis. Tebūnie palaiminti jo pelenai"
10. Neteisk kitų iš išorės, nes nežinai tikrosios situacijos.
11. Kiekvienas kuris tavęs kažko prašo turi duoti, net jei jis to ir turi, nes mes nežinome tikrųjų to žmogaus motyvų. Jei duoti išmaldą su skausmu, tai išmaldos gavėjas bus išdegintas Kristaus meile. Dievas pasirūpins šiais pinigais tinkamai.
12. Reikia duoti tiek, kad sąžinė negraužtų.
13. Jei žmogus tavęs prašo uogienės, nors jos turi, ir žinai kaimyną, kuris to neturi, švelniai reikia jo paprašyti, kad duokim tos uogienės tam kuris neturi. Bet jei nėra tokio žmogaus, tada vis tiek duo jam to, ko prašo.