1. Drąsa, drąsa yra viena, o piktumas, nusikalstamumas – visai kas kita. Paimti priešus į nelaisvę norint perpjauti jiems gerklę nėra drąsa. Tikra drąsa bus patraukti priešą, sulaužyti jo šautuvą ir paleisti jį į laisvę. Mano tėvas taip ir padarė. Kai gaudė[168] , kuris užpuolė Farasą, jis atėmė iš jų šautuvus, sulaužė juos ir pasakė: „Jūs esate moterys, o ne vyrai“. Po to jis juos paleido.
2. Mūsų amžiuje drąsa yra reta. Žmonės dalyvauja vandenyje. Todėl jei, neduok Dieve, prasidėtų karas, vieni mirs iš baimės, o kiti net nuo nedidelio išbandymo nukris, nes yra pripratę prie gero gyvenimo. O senais laikais kokia drąsa!
3. Su kažkuo galbūt kažkas atsitiko vaikystėje, ir nuo to jis bijo. Dažnai baimė gali būti natūrali, bet tai gali būti ir baimė dėl tikėjimo stokos, dėl nepasitikėjimo Dievu. Tačiau baimė yra ir [būtinas] stabdis, nes padeda žmogui griebtis Dievo. Baimėje, ieškodamas prie ko prikibti, žmogus priverstas kabintis prie Dievo. Karštose šalyse, kur gyvena laukiniai, taip pat yra laukinių gyvūnų, didelių gyvūnų, boų ir pan. Taip yra todėl, kad žmonės yra priversti ieškoti pagalbos pas Dievą, kreiptis į Dievą, kad surastų savo vadovą. Jei taip nebūtų, kas galėtų kažkaip suvaržyti šiuos žmones? Viskas, ką Dievas sutvarkė, turi tam tikrą prasmę
4. Geronda, kaip išvaroma baimė?
— Drąsa. Kuo labiau žmogus bijo, tuo labiau priešas jį gundys. Tas, kuris turi bailumą, turi pabandyti jį išvyti. Kai buvau mažas, bijojau eiti pro Konitsos kapines. Taigi tris naktis miegojau kapinėse ir baimė dingo. Padariau kryžiaus ženklą ir įėjau ten, net žibintuvėliu neužsidegiau, kad nieko neišgąsdinčiau. Jei žmogus nesistengia tapti drąsus ir neįgyja tikros meilės, tada, susiklosčius kokiai nors sudėtingai situacijai, jo verks net vištos.
5. tie, kurie bijo mirties ir mėgsta tuščią gyvenimą, bijo net mikrobų, juos nuolat užvaldo baimė, kuri laiko dvasiniame sąstingyje. Drąsūs žmonės niekada nebijo mirties, todėl siekia pamaldumo ir nesavanaudiškumo. Iškeldami mirtį prieš save ir kasdien apie ją galvodami, jie jai ruošiasi dvasiškai, ir kovok labai drąsiai. Taigi jie nugali tuštybę ir jau čia pradeda gyventi amžinybėje ir dangiškame džiaugsme. O tas, kuris kovoja kare už savo idealus, už Tikėjimą ir Tėvynę, tegul persižegnoja ir nebijo, nes jam Dievas yra padėjėjas! Jei žmogus pasirašo kryžiumi ir patiki savo gyvenimą į Dievo rankas, tada Dievas spręs, ar šis žmogus turėjo gyventi, ar mirti.
6. Todėl ir sakau nepasiklysti. Turite išlaikyti ramybę ir dirbti su savo smegenimis. Nes jei smegenys neveikia, tai tiesiog iš kvailumo galite net padaryti išdavystę. Kad ir kas nutiktų, turime melstis, mąstyti ir veikti. Geriausias dalykas yra visada stengtis dvasiškai susidoroti su sudėtinga situacija. Tačiau šiandien abiejų formų drąsos trūksta. Nėra nei dvasinės drąsos, gimusios iš šventumo ir drąsos Dievui ir padedančios dvasiškai įveikti sunkumus, nei prigimtinės drąsos, kurios reikia norint nebijoti pavojingoje situacijoje. Norint sutramdyti kokį nors didelį blogį, reikia turėti daug šventumo, kitaip nebus jokios priežasties nugalėti blogį.
7.Dvasiniame gyvenime didžiausias bailys gali įgyti daug drąsos, jei patiki save Kristui, dieviškajai pagalbai. Jis galės eiti į fronto liniją, galės kovoti su priešu ir laimėti. O dėl tų nelaimingų žmonių, kurie nori daryti bloga, jie bijo, net jei turi drąsos. Nes jie jaučiasi kalti dėl savęs ir remiasi tik savo barbariškumu. Dievo žmogus turi dieviškų galių, o teisingumas taip pat yra jo pusėje. Ten šunelis truputį loja, o vilkas jau bėga, nes jaučiasi kaltas dėl savęs. Dievas taip sutvarkė, kad net vilkas bijo mažojo mišrūno, nes šeimininko namuose tiesa yra jos pusėje. Tuo labiau bijo žmogaus, kuris nori padaryti bloga tam, kuris savyje turi Kristų! Todėl bijokime tik Dievo, o ne žmonių, kad ir kokie blogi jie būtų. Dievo baimė net didžiausią bailį paverčia puikiu žmogumi. Kiek žmogus susijungia su Dievu, niekas jo nebijo.
Dievas padės sunkumuose. Tačiau tam, kad Dievas suteiktų dieviškąją galią, būtina, kad žmogus duotų ir tai, ką gali duoti.
SANTRAUKA:
1. Piktumas ar nusikalstamumas nėra drąsa.
2. Mūsų amžiuje drąsa yra reta. Žmonės dalyvauja vandenyje. Todėl jei, neduok Dieve, prasidėtų karas, vieni mirs iš baimės, o kiti net nuo nedidelio išbandymo nukris, nes yra pripratę prie gero gyvenimo. O senais laikais kokia drąsa!
3. Dažnai baimė gali būti natūrali, bet tai gali būti ir baimė dėl tikėjimo stokos, dėl nepasitikėjimo Dievu. Tačiau baimė yra ir [būtinas] stabdis, nes padeda žmogui griebtis Dievo. Baimėje, ieškodamas prie ko prikibti, žmogus priverstas kabintis prie Dievo.
4. BAIMĖ išvaroma drąsa. Kuo labiau žmogus bijo, tuo labiau priešas jį gundys. Tas, kuris turi bailumą, turi pabandyti jį išvyti.
5. Tie, kurie bijo mirties ir mėgsta tuščią gyvenimą, bijo net mikrobų, juos nuolat užvaldo baimė, kuri laiko dvasiniame sąstingyje. Drąsūs žmonės niekada nebijo mirties, todėl siekia pamaldumo ir nesavanaudiškumo. Iškeldami mirtį prieš save ir kasdien apie ją galvodami, jie jai ruošiasi dvasiškai, ir kovok labai drąsiai.
6. Kad ir kas nutiktų, turime melstis, mąstyti ir veikti. Geriausias dalykas yra visada stengtis dvasiškai susidoroti su sudėtinga situacija. Išlikti ramybėje ir naudoti smegenis.
7. Bijokime tik Dievo, o ne žmonių, kad ir kokie blogi jie būtų. Dievo baimė net didžiausią bailį paverčia puikiu žmogumi. Kiek žmogus susijungia su Dievu, niekas jo nebijo.