1. Aukodamasis žmogus ne verkšlena ir neapkraunamas, o džiaugiasi. Visa esmė tokia: turi būti pasiaukojimo dvasia. Ir ši moteris, jei ji pasakė: "Dieve mano, kaip aš galiu Tau padėkoti? Tu ne tik vaikų davei, bet ir daug palaiminimų. Kiek žmonių nieko neturi, bet aš turiu kelis namus ir palikimą iš tėvo, ir vyro didele alga, o man nuoma moka dviejose vietose! „Man nėra sunku. Kaip galiu Tau padėkoti, mano Dieve? Tai yra, jei ji dėkotų Dievui tik dieną ir naktį, to būtų pakakę.
2. Kai kas nors pabeldė į kniedę prie vartų, net sniege [ir šaltyje] išėjau jo atidaryti. Jei žmogus turėjo rimtų problemų, tai aš net nejaučiau savo skausmo, nors [tiesiogine prasme] prieš tai buvau prispaustas prie lovos. Lankytoją kažkuo gydžiau: viena ranka gydžiau, o kita laikiau išvaržą. Visą laiką, kai kalbėjomės, nepaisydama stipraus skausmo, aš prie nieko nesirėmiau, kad jis neatspėtų, jog man skauda. Ir kai lankytojas išėjo, aš vėl padvigubėjau iš skausmo. Ne tai, kad skausmas praėjo, ar kad aš stebuklingai pagerėjau, ne. Mačiau, kad kitam skauda, ir aš pamiršau savo skausmą. Stebuklas vyksta kai daliniesi kito skausmu. Svarbiausia, kad jaustum žmogų kaip brolį ir jaustum jam skausmą. Šis skausmas paliečia Dievą ir įvyksta stebuklas. Nes nėra nieko kito, kas taip paliečia Dievą, kaip kilnus dosnumas, tai yra auka.
3. Kad ir kokį darbą žmogus bedarytų, jis turi jį daryti iš širdies, antraip jį atliekantis žmogus dvasiškai nepasikeičia. Kas daroma iš širdies, nepavargsta. Širdis yra tarsi savaime įsikraunantis prietaisas: kuo daugiau ji veikia, tuo labiau kraunasi.
4. Kad ir kokį darbą žmogus bedarytų, jis turi jį daryti iš širdies, antraip jį atliekantis žmogus dvasiškai nepasikeičia. Kas daroma iš širdies, nepavargsta. Širdis yra tarsi savaime įsikraunantis prietaisas: kuo daugiau ji veikia, tuo labiau kraunasi.
5. Jautriam žmogui geriau vieną kartą nusižudyti pačiam, pridengiant kitą iš meilės jausmo, nei parodyti aplaidumą ar bailumą ir visą likusį gyvenimą patirti nuolatinį sąžinės graužatį.
6. Tas, kuriame yra auka ir tikėjimas Dievu, neatsižvelgia į save. Jeigu žmogus neugdo savyje pasiaukojimo dvasios, tai jis galvoja tik apie save ir nori, kad dėl jo aukotųsi kiti. Bet tas, kuris galvoja tik apie save, patenka į izoliaciją ir nuo žmonių, ir nuo Dievo – į dvigubą izoliaciją – ir nepriima Dieviškosios malonės. Toks žmogus nieko gero. Ir pažiūrėk: juk to, kuris nuolatos galvoja tik apie save, apie savo sunkumus ir pan., prireikus, niekas nepalaikys net žmogiškai. Aišku, kad dieviškojo palaikymo jis nesulauks, bet ir žmogiškos! Tada šis žmogus ieškos pagalbos čia ir ten, tai yra, jis kankinsis, kad surastų pagalbą iš žmonių, bet negalės jos rasti. Ir atvirkščiai apie tą, kuris negalvoja apie save, o nuolat, gerąja to žodžio prasme, galvoja apie kitus – Dievas apie tokį žmogų galvoja visą laiką. Ir tada kiti žmonės taip pat galvoja apie jį. Kuo labiau žmogus pamiršta save, tuo labiau Dievas jį prisimena.
7. Patekęs į sunkią situaciją, žmogus laiko egzaminus. Tokiomis akimirkomis pasireiškia tikra meilė, pasiaukojimas. Kai sakome, kad kažkas pasiaukojo, turime omenyje, kad pavojaus metu jis neatsižvelgia į save ir galvoja apie kitus. Juk patarlė sako. „Draugas pažįstamas bėdoje“. Jei, neduok Dieve, dabar, pavyzdžiui, pradėtų kristi bombos, paaiškėtų, kas galvoja apie kitus, o kas apie save. Bet tas, kuris išmoko galvoti tik apie save, sunkią akimirką galvos ir apie save, o Dievas negalvos apie šį žmogų. Jei kas nors iš anksto išmoksta galvoti ne apie save, o apie kitus, tada pavojaus metu jis galvos ir apie kitus. Tada paaiškės, kas turi tikrą auką, o kas – išdidumą.
8. Jeigu krikščionis nepradeda ką nors aukoti dabar: dalies savo geismo, savanaudiškumo, tai kaip jam pasieks sunkią akimirką paaukoti savo gyvybę? O jei dabar jis bijo darbo ir trokšta nepervargti kito, tai kaip jis pasieks tokią būseną, kad bėgs atiduoti gyvybę už kitą? Jei dabar jis yra užsiėmęs savimi dėl smulkmenų, tai kaip jis pagalvos apie kitą tą akimirką, kai jo gyvybei iškils pavojus? Tada bus sunkiau. Jei ateis sunkūs metai ir toks pamatys savo kaimyną, karščiuojantį ant kelio parkritusį, tai paliks jį gulėti, nueis ir sakys: „Geriau eisiu ir atsigulsiu, kitaip nebūčiau. irgi nukristi“.
9. Drąsa – tai skubėjimas padėti kitam žmogui, bet jei nėra aukos, kiekvienas siekia išsigelbėti.
10. Kai nusprendi mirti, tu nieko nebijai. Pasiryžimas mirti savo jėga prilygsta tūkstančiui asmens sargybinių. Mirtis yra saugumas.
11. Negyvenai sunkiais metais, okupacijos metais, nematei karo, priešų, sielvarto. Linkiu tau viso šito nematyti, bet štai kodėl tu nesupranti, kas tai yra. Tačiau mūsų metai – tarsi kunkuliuojantis ir švilpantis katilas. Reikia grūdinimosi, drąsos ir drąsos. Jei kas nors atsitiks, būkite atsargūs, kad nebūtumėte visiškai nepasiruošę. Pasiruoškite dabar, kad galėtumėte susidoroti su iššūkiais. Ir Kristus, kaip jis pasakė: „ Būk pasiruošęs “[164] Ar ne? Šiandien, gyvendami tokiais sunkiais metais, turime būti ne tik pasiruošę, bet ir tris kartus, švelniai tariant! Gali tekti susidurti ne tik su staigi mirtimi, bet ir kitais pavojais. Taigi, nuvarykime norą jaustis patogiai! Tegul mumyse veikia pamaldumas ir pasiaukojimo dvasia.
12. Dabar matau, kaip kažkas ruošiamasi, tuoj įvyks ir vis atidedama. Visą laiką nedideli vėlavimai. Kas laikosi šių terminų? Ar Dievas juos atstumia? Nagi, dar mėnuo, dar du!.. Taigi viskas eina[165]. Bet kadangi mes nežinome, kas mūsų laukia, ugdykite savyje, kiek galite, meilę. Tai yra svarbiausia: kad tarp jūsų būtų ne netikra, o tikra, broliška meilė. Jei yra geras interesas, skausmas, meilė, žmogus visada elgiasi teisingai. Gerumas, meilė yra galia. Išsaugokite, kiek galite, paslaptį ir nesileiskite atvirai: juk jei paslaptį žinote „tik tu, taip aš, taip jis ir skambintojas Simeonas“, tai kas iš to išeis? Net iš paprasto kvailumo galite padaryti blogą, o tada daužyti galvą į sieną.
13. Visas vienuolio gyvenimas jam natūraliai padeda turėti meilės, pasiaukojimo. Jis išvyko į kelionę, kad mirtų už Kristų. Tai reiškia, kad jis išvyko į kelionę aukos labui. Vienuolis neturi [pasaulinių] pareigų, todėl jam reikia išsiugdyti pasiaukojimo dvasią. Pasaulietis neketino mirti už Kristų, o tada jis turi pasaulietines pareigas: rūpinasi šeima, vaikais, todėl reikalavimas iš jo nėra toks griežtas, jis turi pasiteisinimą. Pavyzdžiui, kare šeimos žmogus siekia išvengti pavojaus, kad jo vaikai neliktų gatvėje. Tai, kad jei jis išvengs pavojaus, jie gali nužudyti ką nors kitą, kuris taip pat turi vaikų, šis žmogus nemano. Na, viskas gerai: čia bent jau rūpi šeima. „Su manimi, – pasakys toks žmogus, – vaikai liks gatvėje“. Jis gali,
14. Ypač moteriška širdis, kai apsivalo, turi daug jėgų ir pasiseka maldoje, ji tampa „radaru“. O tas, kuris neturi pamaldumo, pasiaukojimo, turės arba pasaulietišką džiaugsmą, arba pasaulietišką nusivylimą; toks žmogus negali jausti dvasinio džiaugsmo.
Todėl sakau jums: ugdykite pasiaukojimą, brolišką meilę. Tegul kiekvienas iš jūsų pasiekia dvasingumo būseną, kad, patekusi į sunkią situaciją, ji pati galėtų iš jos išeiti. Nebūdamas dvasinės būsenos, žmogus yra bailys, nes myli save. Jis taip pat gali išsižadėti Kristaus, gali Jį išduoti. Turite nuspręsti mirti. Čia yra pasaulietiški žmonės, kurie net netiki dangumi, jie aukojasi. Ir mes tikime, kad nieko nėra veltui, kad mūsų auka turi prasmę. Pasauliečiai, būdami visiškai neišmanėliai, aukos save, kels pavojų gyvybei, kad apsaugotų kitą, o vienuoliai neaukos savęs? Mes einame mirti dėl Kristaus meilės. Mes neturime pasaulietinių įsipareigojimų, o jei neturime ir aukos, ka mes tada veikiam? Taip, net skruzdėlės juoksis iš mūsų! Ar matėte, kaip skruzdėlės šaiposi iš žmonių? Lentyajevas išjuokė!
15. ašalinkite save nuo savo veiksmų. Žmogus, palikdamas save, palieka žemę, juda kitoje atmosferoje. Kol žmogus išlieka savyje, jis negali tapti dangišku žmogumi. Negali būti dvasinio gyvenimo be aukos. Prisiminkite bent šiek tiek, kad mirtis egzistuoja. Ir kadangi mums nerūpi mirti, per daug nesirūpinkime savimi. Ne taip, kad nebūtų saugomas, kad pakenktų sveikatai, bet ne taip, kad prieš taiką klauptųsi
16. Paruošk tau viską. Ką reiškia pašalinti savo „aš“? Kada pašalinti savo „aš“? Kaip mes galime išvaryti savo „aš“ iš savo meilės? Kaip galime išvalyti savo meilę? Kiek neatsižvelgiu į save, tai išmetu savo „aš“. Ir, nutraukdami savo valią, silpnumą, ramybę, mes taip pat pašaliname savo „aš“. Per paklusnumą ir tylą daugelis dalykų išnyksta iš mūsų savęs. Kai mūsų meilė nesavanaudiška, mes taip pat išstumiame save, bet mūsų meilėje taip pat turi būti auka. Ar tu tai supranti? Pavyzdžiui, kažkokia vienuolė nori pas motiną abatę ir pamato, kad pas ją nori ir kita sesuo. Jei pirmoji iškart atiduoda savo eilę seseriai, net žinodama, kad sesuo neturi ypatingų problemų, tai ji turi paklusnumo, pasiaukojimo ir panašiai. O kai ji iš visos širdies užleis savo vietą kitam ir nekalbės su motina, tada su ja kalbės pats Kristus.
SANTRAUKA:
1. Aukodamasis žmogus ne verkšlena ir neapkraunamas, o džiaugiasi.
2. Jei tau kažką skaudą ir padeda kitam, kuriam yra skaudu, tada pamiršti savo skausmą, nes jauti kito skausmą.
3. Kad ir kokį darbą žmogus bedarytų, jis turi jį daryti iš širdies, antraip jį atliekantis žmogus dvasiškai nepasikeičia. Kas daroma iš širdies, nepavargsta.
4. Jautriam žmogui geriau vieną kartą nusižudyti pačiam, pridengiant kitą iš meilės jausmo, nei parodyti aplaidumą ar bailumą ir visą likusį gyvenimą patirti nuolatinį sąžinės graužatį.
5. Tas, kuriame yra auka ir tikėjimas Dievu, neatsižvelgia į save. Jeigu žmogus neugdo savyje pasiaukojimo dvasios, tai jis galvoja tik apie save ir nori, kad dėl jo aukotųsi kiti. Bet tas, kuris galvoja tik apie save, patenka į izoliaciją ir nuo žmonių, ir nuo Dievo – į dvigubą izoliaciją – ir nepriima Dieviškosios malonės.
6. Patekęs į sunkią situaciją, žmogus laiko egzaminus. Tokiomis akimirkomis pasireiškia tikra meilė, pasiaukojimas. Kai sakome, kad kažkas pasiaukojo, turime omenyje, kad pavojaus metu jis neatsižvelgia į save ir galvoja apie kitus.
Jei kas nors iš anksto išmoksta galvoti ne apie save, o apie kitus, tada pavojaus metu jis galvos ir apie kitus. Tada paaiškės, kas turi tikrą auką, o kas – išdidumą.
7. Jau dabar, krikščionis turi pradėti aukoti po truputi savo aistras, savanaudiškumą, kad atėjus sunkumams galėtų parodyti pasiaukojimą dėl kitų.
8. Drąsa – tai skubėjimas padėti kitam žmogui, bet jei nėra aukos, kiekvienas siekia išsigelbėti.
Kai nusprendi mirti, tu nieko nebijai. Pasiryžimas mirti savo jėga prilygsta tūkstančiui asmens sargybinių. Mirtis yra saugumas.
9. Pasiruoškite dabar, kad galėtumėte susidoroti su iššūkiais. Ir Kristus, kaip jis pasakė: „ Būk pasiruošęs “.
10. Ugdykite pasiaukojimą, brolišką meilę. Tegul kiekvienas iš jūsų pasiekia dvasingumo būseną, kad, patekusi į sunkią situaciją, ji pati galėtų iš jos išeiti. Nebūdamas dvasinės būsenos, žmogus yra bailys, nes myli save. Jis taip pat gali išsižadėti Kristaus, gali Jį išduoti. Turite nuspręsti mirti.
11. Žmogus, palikdamas save, palieka žemę, juda kitoje atmosferoje. Kol žmogus išlieka savyje, jis negali tapti dangišku žmogumi. Negali būti dvasinio gyvenimo be aukos. Prisiminkite bent šiek tiek, kad mirtis egzistuoja. Ir kadangi mums nerūpi mirti, per daug nesirūpinkime savimi. Ne taip, kad nebūtų saugomas, kad pakenktų sveikatai, bet ne taip, kad prieš taiką klauptųsi
12. Kiek neatsižvelgiu į save, tai išmetu savo „aš“. Ir, nutraukdami savo valią, silpnumą, ramybę, mes taip pat pašaliname savo „aš“. Per paklusnumą ir tylą daugelis dalykų išnyksta iš mūsų savęs. Kai mūsų meilė nesavanaudiška, mes taip pat išstumiame save, bet mūsų meilėje taip pat turi būti auka.