1. Kai žmogus nuolankiai prašo Dievo gailestingumo ir suvokia savo nuodėmingumą, tada Dievas siunčia jam savo malonę, ir žmogus dvasiškai pasikeičia. Jis apgailestauja, kad suerzino Dievą savo nuodėmėmis, atgailauja, jaučia atgailą ir Dievas apdovanoja jį tokia dieviška paguoda.
2. Geronda, kaip žmogus gali suprasti: ar teisingai bendrauja su Dievu?
– Jeigu jis viduje gaus dievišką paguodą. Ši dieviškoji paguoda nepalyginama su žmogiška, kaip dangus yra nepalyginamas su žeme.dovanoja jį tokia dieviška paguoda.
3. Niekada nereikėtų ieškoti šviesos ar dieviškų dovanų, o tik atgailos, kuri atneš nuolankumą, o tada Gerasis Dievas duos žmogui tai, ko jam reikia. Vieną dieną nuėjau pas tėvą Dovydą iš Dioniso. Jis gyveno kameroje tarp šiukšlių, tellnote. Tačiau šioje tamsioje kameroje jis gyveno šviesoje. Jam daug pasisekė maldoje ir pakilo į aukštą dvasinį lygį. Bijojau jo ko nors paklausti! „Jie apie tai nekalba, apie tai nekalba“, – pakartojo jis. Ar žinote, ką reiškia matyti šviesą tamsoje be šviesos? Gyventi tarp šiukšlių ir gyventi Dievo rūmuose
4. „Norint gauti dvasią, reikia duoti kraujo“ [175] . Kai gyvenau nakvynės namuose, vieną dieną per Didžiąją gavėnią nusprendžiau tai pritaikyti praktiškai. Jis visiškai nesigailėjo, taip įtempė virvę, kad dar šiek tiek plyš. Jaučiausi toks pavargęs, kad pargriuvau vidury kelio ir prašiau Dievo, kad padėtų atsikelti, kad žmonės nepamatytų ir tada sakytų: „Taip vienuoliai kovoja, kad krenta iš nuovargio“. Tai buvo kasdienė kankinystė. Ketvirtadienį prieš Lozoriaus šeštadienį, vakare, melsdamasis savo kameroje, pajutau tokį saldumą, tokį džiaugsmą; Mane apšvietė šviesa, iš akių riedėjo ašaros, saldus verksmas. Tai truko dvidešimt ar trisdešimt minučių ir suteikė tiek jėgų, kad paskui dvasiškai maitinosi dešimt metų.
5. Kokioms kvailybėms gaištame laiką ir ką prarandame! Todėl kai matau smulkmeniškumą, kivirčus, bailumą, labai susinervinu.
6. Kai žmogus ateina į tokią būseną, malda baigiasi savaime. Tada protas sustoja nuo Dievo buvimo, smegenys nustoja veikti, o siela jaučia tik dieviškos meilės saldumą, dievišką šilumą ir rūpestį, kaip kūdikis, kuris apie nieką negalvoja, o tik džiaugiasi mamos glėbyje. . Kai vaikas nutyla mamos glėbyje, ar jis ką nors sako? Jie yra kartu, tai yra bendravimas.
Malda su tyla yra geras dalykas, bet tyla su tyla yra geriau – protas yra su Kristumi tyloje.
SANTRAUKA:
1. Kai žmogus nuolankiai prašo Dievo gailestingumo ir suvokia savo nuodėmingumą, tada Dievas siunčia jam savo malonę, ir žmogus dvasiškai pasikeičia
2. Jei žmogus teisingai bendrauja su Dievu, tada jis gaus vidinę dievišką paguodą.
3. Visada reikia ieškoti ti atgailos, bet ne šviesos ar paguodos, dvasinių dovanų iš maldos ar dvasinio gyvenimo. Dievas pats duos žmogui to, ko jam reikia.
4. Norint gauti dvasią, reikia duoti kūną.
5. Smulkmeniškumas yra kvailybė ir laiko gaišimas.
6. Kai žmogus pasiekia aukštą dvasinį lygį, jis ima melstis su Dievu be proto, tik siela jaučia saldumą, ir laikas sustoja.
Malda su tyla yra geras dalykas, bet tyla su tyla yra geriau – protas yra su Kristumi tyloje.