1.Geronda, aš dažnai einu į kliros, nes jaučiu: tai mano pareiga. Tai tiesa?
Taip, ir bažnytinis giedojimas yra paklusnumas. Todėl kunigas meldžiasi ir „už tuos, kurie gieda“ [155] . Giedotojas atstovauja visiems šventykloje stovintiems žmonėms. Bet tai nereiškia, kad kiti neturėtų protu sakyti: „Viešpatie, pasigailėk“ ir tikėtis sėkmės tik iš vieno „Viešpatie, pasigailėk“ giedotojos.
2. Senovėje visi tikintieji dainuodavo kartu, ir tai iš tikrųjų yra teisinga. Tačiau dėl kilusių pauzių ir sumaišties Bažnyčia, kuri yra tikinčiųjų susirinkimas, pradėjo rinkti tam tikrus žmones, kurie gali dainuoti, turėti gerą balsą ir tam tikrą pagarbą, ir nusprendė, kad gieda tik jie. Likę klauso, dainuoja protu ir džiaugiasi, kad atnešė žmones kaip dovaną Dievui, kad šie Jį šlovintų.
3. Senovėje visi tikintieji dainuodavo kartu, ir tai iš tikrųjų yra teisinga. Tačiau dėl kilusių pauzių ir sumaišties Bažnyčia, kuri yra tikinčiųjų susirinkimas, pradėjo rinkti tam tikrus žmones, kurie gali dainuoti, turėti gerą balsą ir tam tikrą pagarbą, ir nusprendė, kad gieda tik jie. Likę klauso, dainuoja protu ir džiaugiasi, kad atnešė žmones kaip dovaną Dievui, kad šie Jį šlovintų.
4. Geronda, kai giedame šventykloje, stengiamės, kad nesuderintume.
– Žinoma, reikia sekti, nes viskas turi būti padaryta"gražiai ir tvarkingai"[156].Bet pirmiausia reikia pasirūpinti, kad sieloje būtų „gėris“, sieloje ir Dievo atžvilgiu būtų tvarka. Kai žmogus dainuoja be geros dvasinės dispensacijos, tai yra blogiau nei bet kokia melaginga muzika. Nes kaip gėris sukelia gerus pokyčius, taip blogis sukelia blogus pokyčius, ir žmonės negali melstis. Jei žmogus nelaimingas viduje, jei jo sieloje yra klaidingų minčių, smulkmeniškumo, tai kam jis gali dainuoti? Kaip jis pajus dangišką saldumą dainuoti iš širdies? Štai kodėl jame sakoma:„Ar kas nors užjaučia? Taip, dainuok"[157]!Gerąja prasme tie, kurie gieda šventykloje, turėtų turėti jautresnę ir švelnesnę širdį, o vidinį nusiteikimą – saldesnį ir džiaugsmingesnį. Kaip žmogus pradės dainuoti „Tyli šviesa“, jei jis pats neturi šviesos?
5. Pasaulyje kai kurie giedotojai iš reikalo „užspalvina“ savo balsus, kad būtų galima nuvežti giedoti į didesnę šventyklą, kad gautų didesnį atlyginimą. Jie sako: „Jei mane pasodins į mažą parapiją, tai kaip aš gyvensiu? Galų gale jie turi pasiteisinimą, todėl jie daro spaudimą ir rėkia. Tačiau vienuolis neturi pasiteisinimo, jis turi dainuoti natūraliai. Žiūrėk, kad tavo dainavimas būtų natūralus, liesantis, dainuok Dievui, o ne dėl dainavimo meno. Dainuojant reikia skirti vidinį ir nuoširdų nuo išorinio ir dirbtinio.
6. Geronda, gal mano balsas kaltas dėl to, kad dainuoju pasaulietiškai?
„Ne balsas kaltas, o pasaulietiškas menas. Tu dainuoji su savotiška pasaulietiška pompastika, kaip dainuoja kai kurie dainininkai, ką girdėjai gyvendamas pasaulyje. Jūsų dainavimas nenatūralus. Neverskite balso. Ar žinai, kaip tai vargina? Dainuokite iš širdies, natūraliai.
7. Viskas apie pamaldumą. Be pamaldumo, bažnytinis giedojimas yra kaip pasenęs vynas, kaip suderintas muzikos instrumentas, kuriuo grojant tik barška. Ir nesvarbu, ar žmogus dainuoja garsiai, ar tyliai, svarbiausia, kad jis dainuotų su pagarba. Tada tylus dainavimas skamba nuolankiai ir saldžiai, o ne mieguistai. Ir garsiai – stiprus ir nuoširdus, ne laukinis. Tėvas Makarius Buzikas turėjo griausmingą balsą, bet dainavo natūraliai, pamaldžiai ir su jausmu, buvo galima pajusti, kaip jo širdis virpa, o tavo širdis tuo pačiu metu susmuko. „Tai apverčia visa tavo siela“, – apie jį sakė vienas senas vienuolis. Jis gyveno vienas Kapsaloje, Stavronikitos vienuolyno celėje. Žemiau gyveno rumunas, jis nebuvo psalmininkas, bet pasižymėjo pamaldumu. Vakare tėvas Makarijus išėjo į kameros balkoną ir pradėjo dainuoti"Aš atversiu tau ranką"[158],o kitą eilutę tęsė rumunai iš apačios! Koks grožis
8. Kai žmogus seka tai, ką dainuoja ir jaučia, nuo čia prasideda pamaldumas, ateina švelnumas ir visa kita. Todėl įsigilinkite į prasmę, kad širdis būtų sužeista ir jaustųsi. Jei telegrama pasiekia širdį, tai žmogus sužeidžiamas vienu žodžiu, viduje pakyla, keičiasi dvasiškai, o paskui tiesiog seka visa kita; ir šis dvasinis pokytis apima visą jį. Kai išgirstu „stulbina protas ir taikiausiai gieda Tau, Dievo Motina“ [163] , šią akimirką nustembu. Ir kai išgirstu „Palaimink žemę, didelis džiaugsmas“ [164] , ar žinai, kas man atsitinka? Širdis virpa iš džiaugsmo, o visas kūnas dreba nuo savotiško saldaus šaltuko. Bet jei negalvoji apie prasmę, tai nėra pokyčių nei širdyje, nei kūne.
9. Psalmija yra ne tik malda, bet ir tam tikra prasme „beprotybė“, tai, kaip sakyčiau, nuoširdaus jausmo išliejimas, perpildantis dvasinę būseną. Kai žmogus galvoja apie Kristų, apie rojų, tada jis dainuoja širdimi. O kai po truputį ima ragauti dangiškų dalykų, kiekviename himne groja širdis. Net jei protas susikoncentravęs ne į žodžių prasmę, o tik į mintį apie rojų, net tada širdis dreba. Širdis virpa kaip lakštingala. Lakštingala, giedodama ant medžio, dreba per save, o šaka, ant kurios ji sėdi, dreba visa. „Palik mane, – sako jis, – man nieko nereikia, aš išprotėjau!
10. Žmogus apsiriboja natomis. Tačiau širdies negalima apriboti. Kai širdis dirba, išsiveržia iš ribotumo ir eina į beribį, o tada dainuoti džiugina! Tada, net jei esi kažkur nederantis, vis tiek jauti saldumą, nes saldumas ateina iš širdies.
11. Bet kokiu atveju negaliu suprasti, kai moterys nedainuoja iš širdies, nuoširdžiai ir švelniai, nes jos iš prigimties turi tokią nuoširdžią meilę ir švelnumą.
SANTRAUKA:
1. Giedotojas atstovauja visiems šventykloje stovintiems žmonėms.
2. Senovėje visi tikintieji dainuodavo kartu, ir tai iš tikrųjų yra teisinga. Tačiau dėl kilusių pauzių ir sumaišties Bažnyčia, kuri yra tikinčiųjų susirinkimas, pradėjo rinkti tam tikrus žmones, kurie gali dainuoti, turėti gerą balsą ir tam tikrą pagarbą, ir nusprendė, kad gieda tik jie. Likę klauso, dainuoja protu ir džiaugiasi, kad atnešė žmones kaip dovaną Dievui, kad šie Jį šlovintų.
3. Giedant yra svarbu visų giedotojų darna, suderinamumas, bet svarbiausia yra širdis, kad joje būtų gėris, neapimtas jokių blogų minčių ir troškimų. Giedotojas turi jausti tai, apie ką gieda širdimi.
4. Giedojimas turi būti natūralus, giedoti ne dėl meniškumo, bet Dievui.
5. Dainavimas yra nenatūralus, jei dainuoja priverstinu balsu, tai vargina ir yra pasaulietinis, pompastiškas dainavimas.
6. Visas giedojimas turi būti pamaldus. Ir storas ir plonas balsas, ir garsus ir tylus dainavimas yra malonus ausiai ir širdžiai, jei jis atliekamas PAMALDŽIAI.
7. Pamaldumas giedant atsiranda tada, kai žmogus ima sekti ir jausti tai, ką gieda.
8. Jei sunku susikoncentruoti į žodžių prasmę psalmės, tai užtenka suprasti jos mintį, ir tai siela tampa pamaldi.
9. Natos turi ribas, o širdies negalima apriboti. Ir moterys nuoširdžiai gali dainuoti iš širdies ir švelniai, nes tokia yra natūrali jų prigimtis, - švelni ir nuoširdi.