1. Kai yra dvasinis kilnumas, aukojimasis, žmogus susijungia su Dievu, užmezga ryšį su Juo, o jo protas nuolat būna Dieve. Tada net jei nesimeldžia, meldžiasi. Visas jo gyvenimas yra malda. Apie nieką kitą jis negalvoja: kad ir ką darytų, jo protas visada yra Dieve. Kaip vaikas be tėčio, kuris turi tik vieną mamą, o aplinkybės susiklostė taip, kad kurį laiką teko būti toli nuo jos: kad ir ką jis bedarytų, kur bebūtų, mintys nuolatos su mama. Taip yra ir žmogus, kuris yra tremtinys žemėje, toli nuo savo Tėvo Dievo: kai jis pasiekia tokią būseną, jo mintys nuolatos yra Dieve, savo Tėve. Štai kas yra gryna malda.
2.Kad protas būtų apvalytas, jis turi nuolat būti Dieve, turi susijungti su Dievu. Kad jis susijungtų su Dievu, reikalingas dėmesys, savęs stebėjimas, nepaliaujama malda. Kai protas yra susijungęs su Dievu, tada žmogus negalvoja apie ką kitą, tik apie Dievą; protas yra grynas, nes į jį neįeina jokie trukdžiai. Tada žmogus iš „atvaizdo“ tampa „panašumu“ [118] . Nes kitas reikalas, kai tik „įvaizdyje“. Protas yra geras, bet kai mes turime protą skirtingu dažniu...
3. Blaivumas yra jūsų dėmesys mintyse, poelgiuose, judesiuose. Kai vieną dieną sekate, stebėsite save ir analizuosite savo elgesį, veiksmus, tai kitą dieną būsite dėmesingesni ir pan. Pagrindas – dėmesys. Todėl matote, kaip šventieji tėvai klausėsi savęs! Kodėl jie vadinami „blaiviais“? Blaivus reiškia dėmesingas sau, dėmesingas. Jie įsiklausė į save ir užsiėmė vidiniu darbu. Jie stebėjo mintis ir buvo nuolatiniame dvasiniame budrume.
4. is turi omenyje, kad kaip žmogus meldžiasi naktį, o jo protas pasilieka Dieve, taip ir dieną reikia stengtis neprarasti dėmesio, kad protas nenutoltų nuo Dievo. Jei per dieną savimi nepasirūpinate, susikaupia daug šiukšlių, o tada pabandykite jų atsikratyti! Nelengva! Vienas neatidus žingsnis, o kiek sunkumų vėliau vrell maldoje, kai bandai susikaupti!
Dėmesys ir savęs stebėjimas yra labai svarbūs. Žmogus gali melstis valandų valandas, bet jei yra nedėmesingas ir nesirūpina savimi, nieko nedaro. Tačiau kai maldą lydi savęs stebėjimas, tada mes puolame ta kryptimi, iš kurios dažniausiai į mus šauna priešas.
- Geronda, kodėl mano protas nuolat išsiblaškęs ir negaliu jo surinkti?
„Visus šiuos metus tu jį turėjai be kamanų, o dabar negali jo suvaldyti. Dėmesio reikia, nes protas gali vieną akimirką nuvesti į dangų, o kitą – į pragarą, jei nežiūrėsite. Kiek galite, stenkitės sutelkti savo mintis į geras, šventas mintis, kurios pašventina žmogų.
5. Kalbėkite maldą širdimi, nuolankiai, kad „Tangalaška“ neatimtų jūsų pokalbio su mintimis. Galvojimas apie mirtį tau labai padės. Jei galvojate: „Dievas davė man šį laiką pasiruošti, o tada Jis pasišauks mane“, tada jokia mintis nepaliks. Kalbant apie mirtį, protas renkasi ir neišsisklaido į nesuprantamą pusę, neišskrenda į žemės pakraščius.
6. Noriu pasakyti, kad pradžioje natūralu, kad maldos metu protas išsisklaido. Bet jei parodysite atkaklumą, tada jis prisiriš prie Dievo ir neatsiskirs nuo Jo, norės nuolat melstis. Po to ateina visiška ramybė: maldos metu neprieina nė viena mintis ir protas lieka laisvas nuo minčių [121]. Po šio etapo ateina kontempliacija.
7. Būtent: kai tavo protas tuščias ir neužimtas malda arba kai nori nuo jos pailsėti – nes malda iš pradžių šiek tiek vargina, nes viduje vis dar gyvena aistros – pasistenk duoti savo protui darbo, kad velnias neturi galimybės pasėti savo. Vienas iš darbų, kuriuos žmogus gali duoti kolekcionuoti, yra mirties atminimas. Bet kadangi jūs, moterys, tik ieškote priežasties pasinerti į neviltį, dejuoti ir skųstis likimu, todėl geriau nuolat turėti omenyje ir apmąstyti Naujojo Testamento įvykius. Pradėkite nuo Apreiškimo ir užbaikite Nukryžiavimu ir leiskite savo mintims nuolat suktis aplink juos. Kai pasieks tavo protas
8. Protas – kaip išdykęs, neramus, išprotėjęs vaikas, kuris nori be galo šen bei ten klaidžioti, blaškytis ir neklaužada. Tačiau nuo to priklauso mūsų gyvenimas ir mūsų išsigelbėjimas. Jei sugebėsime jį nuraminti, auklėti, tada jis nurims, taps geras ir paklusnus. Taigi, kiek įmanoma, neleiskite mintims klaidžioti. Lavink jį dvasiškai, išmokyk būti daugiau namuose, rojuje, šalia tavo Tėvo ir Dievo.
9. Geronda, kai esu užsiėmęs kokiu nors protu, negaliu melstis.
„Jei darbo metu jūsų mintys yra Dieve, tai yra malda. Juk jei meldžiatės, o protas ne Dieve, tai kokia iš to nauda? Net jei pavargęs nuo maldos žmogui kyla mintys apie Kristų, Dievo Motiną, tai vėl yra malda.
– Geronda, ar gali žmogus išlaikyti Dievo atminimą nepasakęs maldos?
— Jei mintyse sako: „Kaip toli aš nuo Dievo! Ką turėčiau daryti, kad būčiau šalia Jo? Iš to kyla Dievo atminimas, taip pat ir malda. Stenkitės visada jausti Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų buvimą ir elkitės taip, lyg jie būtų čia, šalia. Juk iš tikrųjų jie čia, nors kūniškomis akimis jų nematome. Pakelkite viską Dievui ir pasakykite: „Dievas mane mato. Kuo aš dabar darau, tai Jam patinka? Ko man reikia vengti, kad Jo nenuliūdinčiau? Palaipsniui tai taps jūsų vidine būsena. Galvosite apie Dievą ir darysite viską, kad Jam patiktumėte. Taip vystosi ir auga meilė Dievui, džiaugiasi protas ir širdis, be vargo nuolat meldžiasi.
10.Dievo atmintis reiškia, kad protas yra Dieve, žmogus gyvena Dieve ir taip visur mato Dievą. Tas, kuris pasiekia, kad protas nuolat apsigyventų Dieve, nuolat jaučia Dievo buvimą ir yra Jam paliestas dėkingumo, nes viską mato kaip Dievo palaiminimą. Jis apsidairo ir supranta, kad Dievui rūpi ne tik žmogus, bet ir visas pasaulis, net ir menkiausiais dalykais. Kur bežiūri, visur mato Dievo didybę. Jis žiūri į dangų ir yra perkeičiamas Dievo buvimo. Jis žiūri į žemę, į paukščius, į medžius ir mato Dievą, jų Kūrėją. Tai ir malda, ir Dievo atminimas.. Tas, kuris pasiekia, kad protas nuolat apsigyventų Dieve, nuolat jaučia Dievo buvimą ir yra Jam paliestas dėkingumo, nes viską mato kaip Dievo palaiminimą. Jis apsidairo ir supranta, kad Dievui rūpi ne tik žmogus, bet ir visas pasaulis, net ir menkiausiais dalykais. Kur bežiūri, visur mato Dievo didybę. Jis žiūri į dangų ir yra perkeičiamas Dievo buvimo. Jis žiūri į žemę, į paukščius, į medžius ir mato Dievą, jų Kūrėją. Tai ir malda, ir Dievo atminimas.
SANTRAUKA:
1. Kai Dievas yra žmogaus prote, bet jei jis nesimeldžia, - jis meldžiasi. Visas jo gyvenimas yra malda ir apie nieką negalvoja, - tik apie Dievą.
2. Kad protas būtų apvalytas nuo šiukšlių, žmogaus prote turi būti visuomet Dievas, užmegzti su Juo ryšį. Tam ryšiui užmegzti reikia stebėti save ir užsiimti nepaliaujama malda.
3. Blaivumas - tai dėmesys savo mintimis, poelgiams ir judesiui. Svarbiausia yra dėmesys. Reikia stebėti save, savo elgesį ir analizuoti jį.
4. Dienos metu reikia labai būti dėmesingu sau ir išlaikyti protą Dieve, nes kitaip, greitai sieloje prisikaups šiukšlių ir bus sunku susikaupti vėl maldai.
5. Kai protas tuščias ir neužimtas malda, tada jis pradeda klaidžioti po žemiškus dalykus. Jam reikia duoti darbo, ir vienas iš jų - mirties apmąstymai arba apokalipsė su Jėzaus kančia ir mirtimi.
6. Malda vargina, nes viduje dar gyvena aistros.
7. Neleisk protui klaidžioti, bet mokyk jį likti rojuje, prie Dievo.
8. Jei protas mąsto apie Dievą, - tai irgi malda.
9. Dievo atmintis reiškia, kad protas yra Dieve, žmogus gyvena Dieve ir taip visur mato Dievą. Tas, kuris pasiekia, kad protas nuolat apsigyventų Dieve, nuolat jaučia Dievo buvimą ir yra Jam paliestas dėkingumo, nes viską mato kaip Dievo palaiminimą.
10. Stenkitės visada jausti Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų buvimą ir elkitės taip, lyg jie būtų čia, šalia. Juk iš tikrųjų jie čia, nors kūniškomis akimis jų nematome.