1. Geronda, ar visada po „pasigailėk manęs“ reikia sakyti „nuodėmingas“?
„Iš pradžių galima sakyti kelis kartus, bet paskui nebereikia kartoti, užtenka suvokti savo nuodėmingumą.
2. Geronda, man lengviau skaityti Dievo Motinos rožinį ar šventiesiems, nei kalbėti #Jėzaus#maldą. Ar tai normalu, kai taip atsitinka?
„Dievo Motinos ir šventųjų malda yra viena, Jėzaus malda yra kita, tai skirtingi dalykai. #Jėzaus malda# turi kitokią prasmę: malda žmogus susijungia su Kristumi, protas – su Dievu. Tačiau protas turi būti maldoje – tai paslaptis. Kai skaitome daug rožančių tam ar tam šventajam, tai irgi gerai, bet nenaudinga nepaliaujamai maldai. Įpraskite daugiau melstis, kad mintys nuolat suktųsi į „Viešpatie Jėzų Kristų“, ir tokiu būdu natūraliai būsite nepaliaujamai maldoje, kuri, kaip taisyklė, apsiriboja žodžiais „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs“ ir kurią turime ištarti „iš visos širdies, visa siela ir visu protu“ [104]. Kitas dalykas, kai norime paprašyti kokio nors šventojo įsikišti, padėti bet kokiam reikalui.
3. Svarbiausia yra kreiptis į maldą, kad užmegztumėte ryšį su Dievu. Tik tai yra vertinga, nes žmogus yra susijęs su Dievo Dvasia ir dvasia per maldą kažkokiu šventu būdu susijungia su Dievu. Daug kartų kartojame mieliausią Kristaus vardą ne todėl, kad Kristus neišgirsta pirmą kartą, o tam, kad mūsų protas susijungtų su Juo, nes Kristus mums yra viskas ir mes visi ateisime pas Jį.
4. Malda yra karas su Tangalashka. Tai reiškia, kad Tangalashka kovos, gindamasi. Tangalash moterys nusiginkluoja tik tada, kai žmogus su jomis kovoja drąsiai, apimantis išminties nuolankumą, o ne savanaudišką jaunystę.
5. Geronda, kaip apsivalo širdis?
- Nuolankumas, švelnumas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas, minčių išpažinimas, žygdarbis, malda, o svarbiausia, #Jėzaus# malda apvalo širdį. Malda išlaisvina širdį nuo visų šiukšlių.
6. Ne, apsivalymas neįmanomas vien malda, jei tuo pačiu metu nėra nuolankumo ir atitinkamo žygdarbio. Jei meldžiatės, bet nesistengiate laikytis kito dalyko, kurį sakiau, tai tuščias darbas. Arba, jei stebite poilsį, bet nepaisote maldos, vėlgi, tuščias darbas. Vienu metu kovojate ir meldžiatės, malda prašai Dievo pagalbos ir taip pamažu apsivalo širdis. Veiksmas ir malda vyksta kartu.
7. Geronda, kaip geriausia melstis: garsiai, pašnibždomis ar protu?
– Jei tai pasakysite garsiai, greitai pavargsite. Todėl kurkite, kai šnabždėdami, o kai su protu. Melstis protu yra geriausia, bet kadangi ne visi žmonės gali tai daryti visą laiką protu, pasiruošimui pravartu iš pradžių tai pasakyti pašnibždomis. Galite pradėti melstis pašnabždomis, tada tęsti savo protu, tada vėl pašnibždomis ir vėl protu. Taip keiskite, kol malda pradedama atlikti tik protu, tai yra, ji tampa protinga, kaip vadinama - „protinga malda“. Tada žmogus meldžiasi protu, o širdis žaidžia, linksminasi, žmogus pasiekia dieviškąjį erosą, patiria dangiškas būsenas.
8. Geronda, į ką turėčiau labiau atkreipti dėmesį?
- Susikaupkite, susikaupkite ir, kur bebūtumėte, melskitės protu ir širdimi, prašydami Gerojo Dievo malonės sau, visiems gyviesiems ir mirusiems. O kai pavargsi nuo maldos, garsiai giedok lėtu skandavimu „Viešpatie, pasigailėk“ ar kokį troparioną.
9. Visada turėkite savo lūpose mieliausią Jėzaus vardą, kad jūsų siela būtų patenkinta. Labai svarbu visą dieną praleisti maldoje. Dieną pradedi malda, tada atlieki savo darbą, kartoji maldą, ir taip pašventinamas tavo atliekamas darbas ir jame dalyvaujantys žmonės. Kai, pavyzdžiui, gaminate su malda, jūsų gaminamas maistas ir jį valgantys žmonės yra pašventinami.
— Geronda, mane nuolat aplanko stiprios pagundos.
„Pasinaudokite pagunda kiekvieną kartą kreiptis į Kristų, prašydami Jo pagalbos, ir liksite naudos, gausite nepaliaujamą maldą.
10. Geronda, papasakok ką nors apie saviveikią maldą.
– Žmogus, įgijęs savaime veikiančią maldą, nesistengia melstis, bet be jokių pastangų jame ištariama pati malda. Net miegodamas meldžiasi, o pabudus malda tęsiasi. Todėl Šventajame Rašte Giesmių giesmėje sakoma: „AzAš miegu, bet mano širdis budi“[108].
„Athos“ buvo vienas darbuotojas, kuris sunkiai dirbo, dirbo tris, todėl jo tėvai mokėjo jam dvigubą atlyginimą. Kartais jis žiūrėdavo į mane Šventojo Kryžiaus kalivėje. Kartą jam pasakiau: „Kai dirbi, sukalbėk maldą, kad tavo darbas būtų pašventintas“. Jis man pakluso paprastai ir įprato melstis. Vieną dieną jis atėjo pas mane ir pasakė: „Aš miegu ir miegodamas sakau maldą. O kai atsikeliu, malda tęsiasi. Širdyje jaučiu džiaugsmą“. - Išaušo miela aušra, - sakau jam. Pasaulietiškas žmogus – bet jis pasiekė tokią būseną!
11. Gerondai, jei žmogus įpranta nuolat melstis, ar tai jam padeda žygdarbyje?
„Klausimas, kodėl jis meldžiasi. Jei žmogus pažįsta save ir jaučia Dievo gailestingumo poreikį ir nuolat jo prašo, melsdamasis, tada jis gauna naudos. Arba jei jis savęs nepažįsta, bet supranta, kad yra aistrų gniaužtuose ir kreipiasi į Dievą, tada Dievas padės jam kovoti ir, be to, žmogus išsaugos įprotį melstis. Bet jei jis taria maldą mechaniškai, nesuvokdamas savo nuodėmių, tai negali jam padėti atidėlioti seno žmogaus.
12. Geronda, kaip tariate maldą įkvėpti ir iškvėpti?
—ašmaldą ištarti iki galo: įkvėpdamas sakydavo „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnus“, o iškvėpdamas „Pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Tačiau po plaučių operacijos neturėjau pakankamai oro, kad galėčiau ją ištarti iki galo, ir įkvėpdamas pasakiau „Viešpatie Jėzau Kristau“, o iškvėpdamas – „pasigailėk manęs“.
- Geronda, kodėl mums reikia sulaikyti kvėpavimą, kai kalbame maldą?
„Kvėpavimo sulaikymas padeda protui sutelkti dėmesį į maldą, kaip ir šaudant į taikinį, šiek tiek sulaikote kvėpavimą, kad tiksliai pataikytumėte į taikinį. Tačiau pradžioje tai neturėtų būti daroma ilgai ir tik tada, kai yra poreikis, tai yra, jei protas yra išsiblaškęs ar turi prieštaringų minčių. Tada prasminga šiek tiek sulaikyti kvėpavimą, bet net ir tada ne nuolat, kitaip širdis prispaudžiama ir pažeidžiama. Kai kurie nulenkia galvas, sulaiko kvėpavimą ir širdį, kūno organą, taip sukeldami skausmą, nutinka žalą, žmonės priversti palikti maldą. Dievas nori iš mūsų kitokio skausmo: tikras širdies skausmas kyla dėl nuolankaus širdies atgailos, o ne dėl fizinio širdies suspaudimo.
13. Geronda, man labiau patinka sėdėti kameroje ir melstis, nei eiti į paklusnumą.
- O, išgyveno! Ką, ar pasiliksi nirvanoje [109] ? Ortodoksų vienuolystė nėra nirvana. Aišku? Vienuolis nėra tinginys, kad nedirbtų, o sėdėtų ir tik melstųsi. Jei jis norės visą laiką sėdėti, jis bus kaip tie, kurie praktikuoja jogą siekdami susikaupti. Vienuolis, o juo labiau jaunas, turi būti aktyvus, drąsus, bėgti ten, kur šaukia paklusnumas.
– Geronda, man irgi sunku nusilenkti.
- Puiku, tebūnie: nesilenk, neik į paklusnumą, sėdėk ir melskis! Ir kokia bus ta sėkmė? Abba Izaokas sako, kad malda, atliekama be fizinio darbo, yra išsigimimas, o ne malda [110] .
– Geronda, melsdamasis su rožiniu negaliu ilgai stovėti ant kojų, netrukus po pradžios atsiklaupiu ir meldžiuosi ant kelių.
14. Pirmiausia darykite sunkius darbus, o tada lengvus, kai pavargsite. Jei negalite atsistoti ant kojų, atsiklaupkite. Jei negalite atsiklaupti, atsisėskite. O jei net negalite sėdėti, melskitės gulėdami. Svarbiausia, kad jūsų mintys būtų su Dievu. Tai taip pat sako Abba Izaokas
15. Seniūne, kodėl tėčiai sako, kad kai užsiimi malda, reikia sėdėti ant suoliuko?
„Nes tai reiškia, kad perskaitėte taisyklę, atlikote visus nusilenkimus ir pan., pavargote, kurį laiką pasėdėjote ir pasimeldėte, kad vėliau galėtumėte toliau melstis“. Tada pamaldose ir paklusnumo metu pakankamai laiko praleidi stovėdamas, ir tai vargina. Jei vėl atsistosite ant kojų ir melskitės kameroje, būsite išsekę nuo nuovargio. Taigi trumpam atsisėskite ir melskitės. Tačiau tėvai visai nereiškia, kad norint melstis, reikia sėdėti. Sėdėti ir melstis, jei gali stovėti, man neatrodo teisinga, tai tra-la-la, net jei manote, kad jaučiate šiek tiek saldumo. Vyresnysis Arsenijus Pešernikas [112] sakė: „Kai meldžiuosi stovėdamas, jaučiu stiprų kvapą. Kai meldžiuosi sėdėdamas, būna silpna“.
16. Kiekvienas šventasis apie maldą kalba taip, kaip pats joje dirbo. Todėl dažnai yra dviprasmiškų nuomonių apie psichinę maldą. Šventieji tėvai buvo nuolatinėje bendrystėje su Dievu ir, turėdami bendrystės su Dievu patirtį, galėjo teisingai melstis, vadovaudamiesi maldos būdu, kuris jiems atnešė didžiausią naudą.
17. Geronda, ar kai kurie praktiniai metodai, apie kuriuos kalba tėčiai, nėra naudingi?
„Visa tai yra pagalbinės priemonės protui sutelkti ir padėti tik tada, kai žmogus prieš save iškelia nuolankumą, atgailą, atgailą. Jei paimsiu suolą, lenkiu galvą ant krūtinės ir sakyk, kad melsiuosi tiek kartų, kiek pasakysiuKlajoklis[114] , ir aš nedirbsiu prieš tai atgailaudamas, tada būsiu įstrigęs išorėje ir mano darbas bus išorinis. Geriausiu atveju tiesiog įgysiu išorinį įprotį kalbėti maldą. Bet jei aš pirmiausia pradėsiu ugdyti nuolankumą, atgailą, o tada imsiu dalį to, apie ką rašo tėvai, kad panaudočiau tai kaip pagalbinę priemonę, tada man bus naudos. Kas ima melstis tokiu būdu, negali patekti į kliedesį, o kitas būdas gali sukelti kliedesį.
18. Geronda, ar žmogus gali įgyti maldą neskaitydamas šventųjų tėvų [115] ir nesilaikydamas tam tikrų metodų?
„Žinoma, gali, jei jis meldžiasi paprastai ir nuolankiai. Nes kai kurie žmonės gilinasi į metodus ir įstringa prie jų nejudėdami. Tai yra, metodas jiems tampa tikslu, o metodas yra tik pagalbinė priemonė.
19. Patikimiausias būdas yra kilniai ugdyti maldą. Tai yra, galvoti apie dideles Dievo palaimas ir apie savo nedėkingumą prieš Dievą. Tada pati siela yra nuolankiai slegiama pamaldumo ir su skausmu prašo Dievo gailestingumo. Taip nuolat auga Dievo gailestingumo poreikis, malda tampa nuoširdi, pamažu į sielą įneša pirmiausia dieviškojo paguodos saldumo, o paskui – dieviškojo džiaugsmo ir džiaugsmo.
1. Jėzaus maldą reikia sakyti tokią, kokia ji yra, - netrumpinti. Paskutinį žodį "nusidėjelis" galima netarti, jei suvoki savo nusidėjimą ir jau kažkiek kartų pakartojai.
2. Maldos Dievo motinai ir šventiesiems padeda įvairiais gyvenimo poreikiais, o Jėzaus malda padeda sukurti nuolatinę maldą, kad protas ir širdis susijungti su Dievu, ir būtų nuolatinėje maldoje, ir tai įmanoma tik su šia malda. Nes KRISTUS yra viso ko esmė.
3. Malda yra karas su velniu, ji nuginkluoja jį ir padeda su juo kovoti.
4. Širdį apvalo nuolankumas, švelnumas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas, minčių išpažinimas, žygdarbis, malda, o svarbiausia, #Jėzaus# malda apvalo širdį. Bet šis apvalymas įmanomas tik su pastangomis, vien maldos neužtenka.
5. Geriausia melstis protu. Garsi malda greitai išvargina, tad jei negali protu, pradžiai reikėtų bandyti pašnabždomis, dalį laiko pakeičiant į protu.
6. Melstis visur protu ir širdimi, o pavargus, giedoti garsiai ir lėtai kokį troparą ar Viešpatie pasigailėk.
7. Visada turėkite savo lūpose mieliausią Jėzaus vardą, kad jūsų siela būtų patenkinta. Labai svarbu visą dieną praleisti maldoje.
8. Žmogus, įgijęs savaime veikiančią maldą, nesistengia melstis, bet be jokių pastangų jame ištariama pati malda. Net miegodamas meldžiasi, o pabudus malda tęsiasi.
9. Įprotis mestis naudingas tik jei širdis kartu veikia.
10. įkvėpdamas sakydavo „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnus“, o iškvėpdamas „Pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Kvėpavimo sulaikymas padeda protui sutelkti dėmesį į maldą
11. Vienuolynas nėra nirvana, vienuolis turi ne tik melstis, bet ir atlikti paklusnumą, padėti artimui.
12. Maldoje būtina atlikti lankus ir turi būti atliekama karty su fiziniu darbu. Pavargus reikia atsisėsti, pailsėti, ir tada vėl melstis su fizine veikla.
13. Kiekvienas šventasis turėjo savo priemonę maldai, kuri padėjo jiems, kurioje jie dirbo, ir tai buvo teisingai, nes jie buvo užmezgę ryšį su Dievu. Tad dėl priemonių gali kilti dviprasmybių tarp pačių šventųjų.
14. Tėvų praktiniai metodai yra naudingi, jei jie atliekami su nuolankumu ir atgaila. Kitaip, tai lieka tik išorinė malda. Nes tai tik pagalbinė priemonė.
15. Jei žmogus meldžiasi nuoširdžiai ir paprastai, ir be šventųjų tėvų metodų gali įgyti maldą.