Найти в Дзене
Motinystės pašaukimas

Krikščionio buvimas yra tikėjimo išpažinimas

1. Taip sako šventieji tėvai, o ne aš. Bet koks kitas kaltinimas man padeda dvasiniame gyvenime, o kaltinimas erezija atskiria mane nuo Kristaus.[29] .

2. Anksčiau mūsų žmonės gyveno dvasiškai, todėl Dievas juos laimino, o šventieji stebuklingai mums padėjo. Ir mes nugalėjome savo priešus, kurie visada viršijo mus. Dabar sakome, kad esame stačiatikiai, tačiau, deja, dažnai vadiname tik „stačiatikiai“, bet negyvename ortodoksiško gyvenimo.

3. Taip, nes yra pasaulietiškas džiaugsmas ir yra dieviškas džiaugsmas. Kai kažkas nedvasinga, nešvara, tada širdyje negali būti tikro džiaugsmo ir ramybės. Džiaugsmas, kurį patiria dvasingas žmogus, nėra tas džiaugsmas, kurio šiandien vaikasi daugelis. Nepainiokite skirtingų dalykų. Ar šventieji džiaugėsi tokia forma, kurios mes ieškome? Ar Dievo Motina turėjo tokį džiaugsmą? Kristus – ar jis juokėsi? Kas iš šventųjų gyveno šį gyvenimą be skausmo? Kuris šventasis turėjo tokį džiaugsmą, kurio siekia daugelis mūsų laikų krikščionių, kurie nenori net girdėti nieko nemalonaus, kad nenusimintų, neprarastų ramybės? Jei vengiu trikdžių, kad būčiau džiaugsmingas, kad netrikdyčiau ramybės, kad būčiau švelnus, tai esu abejingas! Dvasinis romumas yra viena, o švelnumas iš abejingumo – kita. Kai kurie žmonės sako: " kas vyksta, jis kenkia žmonėms. Tačiau už šį skausmą jis apdovanotas dieviška paguoda. Jis jaučia skausmą, bet jaučia ir dievišką paguodą savyje, nes Dievas iš rojaus į jo sielą meta palaiminimus, o žmogus džiaugiasi iš dieviškos meilės. Štai kas yra džiaugsmas, dvasinis džiaugsmas, kuris yra neapsakomas ir pripildo širdį. kas vyksta, jis kenkia žmonėms. Tačiau už šį skausmą jis apdovanotas dieviška paguoda. Jis jaučia skausmą, bet jaučia ir dievišką paguodą savyje, nes Dievas iš rojaus į jo sielą meta palaiminimus, o žmogus džiaugiasi iš dieviškos meilės. Štai kas yra džiaugsmas, dvasinis džiaugsmas, kuris yra neapsakomas ir pripildo širdį.

4. Geronda, ar dvasinį gyvenimą pasaulyje gyvenantys žmonės turėtų parodyti netikintiesiems, kad jie pasninkauja?

– Jeigu kalbame apie mūsų Bažnyčios nustatytus pasninkus – trečiadienio, penktadienio, daugiadienius, tai jie privalo, nes tai yra tikėjimo išpažinimas. Tačiau kiti pasninkai, atliekami iš asketizmo dėl meilės Kristui ar tam, kad mūsų malda, kad koks nors prašymas būtų išklausytas, turėtų būti atliekami slaptai.

5. Dabar Dievas toleruoja tai, kas vyksta. Jis ištveria, kad piktasis negalėtų pasiteisinti. Kai kuriais atvejais Dievas įsikiša pats ir nedelsiant, kitais atvejais Jis laukia ir ne iš karto nurodo išeitis. Jis tikisi iš žmonių kantrybės, maldos, kovos. Koks Dievo kilnumas! Paimkite kitą žmogų: kiek žmonių jis išpjovė [pilietiniame] kare[32] dar gyvas! Kitame gyvenime Dievas jam pasakys: „Aš tau daviau gyventi daugiau nei gera“. Tokio asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebus.

6. Geronda, kodėl kartais tokie žmonės, sunkiai sergantys, nemiršta?

– Matyt, jie turi rimtų nuodėmių, todėl nemiršta. Dievas laukia, gal jie atgailaus.

Bet kaip su žmonėmis, kuriuos jie kankina?

– Tie, kurie nekalti ir kenčia, įdėkite į knygelę. Tie, kurie yra kalti, grąžina savo skolas.

- Geronda, o tai reiškia: „Gukrūs žmonės ir burtininkai pasiseks karčioje, viliojančioje ir gundančioje[33 ]

„Pažiūrėkite: yra žmonių, turinčių tam tikrą egoizmą, ir Dievas jiems duoda pakaušį, kad jie nusileistų žemiau. Kiti žmonės turi šiek tiek daugiau egoizmo, o Dievas jiems duoda pakaušį, kad jie nusileistų dar žemiau. Tačiau tie, kurie turi šėtonišką išdidumą, Dievo neliečia. Gali atrodyti, kad šie žmonės klesti, bet kokia gerovė? Tai juodoji gerovė. Ir tada jie krenta ne tik žemyn, bet ir tiesiai į bedugnę. Neduok Dieve!..

7. Verkti ir pykti iš tikro skausmo, kai kiti yra įžeisti, yra „teisingiausias pyktis“. Pykti, kai kas nors tave įžeidžia, yra negrynas pyktis. Jei matote, kad kažkas kenčia dėl švento dalyko, tai reiškia, kad jis turi uolumą Dievui. Ir Kristus dėl šventojo kvailio gali būti atpažįstamas tokiu būdu. Jei, pavyzdžiui, paimsite piktogramą ir pastatysite ją aukštyn kojomis priešais jį, tada dėl Kristaus šventasis kvailys tuoj pat pašoks! Toks „išbandymas“ šventiems kvailiams. Taigi, teisus, pasak Dievo, yra pasipiktinimas, ir tik toks pasipiktinimas žmoguje yra pateisinamas. Mozė, pamatęs, kaip žmonės aukoja auksinį veršį, supykęs metė žemėn plokštes su Dievo jam duotais įsakymais, ir jos sulūžo.[35] . Finehasas, vyriausiojo kunigo Aarono anūkas, įvykdė dvi žmogžudystes, ir Dievas įsakė, kad Izraelio kunigai kiltų iš jo šeimos! Kai Finehas pamatė, kaip izraelitas Zemris nusidėjo su midjanitu Hazvi prieš Mozę ir visus izraelitus, jis negalėjo susilaikyti. Atsikėlęs iš šeimininko, jis juos nužudė, ir Dievo rūstybė liovėsi. Ir jei jis nebūtų nužudęs jų abiejų, tada Dievo rūstybė būtų užgriuvusi visą Izraelio tautą[36] . Kaip baisu! Kai aš skaitau psalteryje eilėraštį „ Ir šimtas Finehų ir sutaikyk ir nustok pjauti[37] daug kartų bučiuoju jo vardą. O Kristus, pamatęs, kaip šventyklos tvoroje buvo parduodami jaučiai, avys, balandžiai, pamatė, kaip pinigų keitėjai keičia pinigus, paėmė rykštę ir išvijo juos lauk.[38] .

8. Kai dvasingas žmogus, pasipiktinęs, siekia apsiginti kažkuo asmenišku, tai yra visiškai savanaudiška, tai yra velnio veiksmas. Toks žmogus iš išorės pasiduoda demoniškam poveikiui. Jei kas nors yra įžeistas ar iš jo tyčiojamasi, tai kiti turėtų užtarti jį ir užtarti dėl teisingumo, o ne dėl savo asmeninės naudos. Negera savęs barti. Kitas reikalas – stoti prieš skriaudikus, kad būtų apgintos rimtos dvasinės problemos – tai, kas liečia mūsų tikėjimą, stačiatikybę. Tai tavo pareiga. Galvoti apie kitus ir priešintis siekiant juos apsaugoti yra gryna, nes tai daroma iš meilės.

9. Geronda, Šventasis Raštas sako, kad piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai nėra atleistas[41] . Kas tai per šventvagystė?

– Šventosios Dvasios piktžodžiavimas apskritai yra dieviškojo niekinimas (žinoma, kai žmogus sveiko proto). Tada jis kaltas. Pavyzdžiui, kai vienas man pasakė: „Taip, tu ėjai kartu su savo dievais“. Aš jį stumdžiau ir stipriai papurčiau, nes tai buvo šventvagystė. Arba, pavyzdžiui, du žmonės eina pro bažnyčią. Vienas pakrikštytas ir sako kitam: „Družočekai, irgi persiženk...“, o jis pakyla „Palik mane ramybėje, ten irgi buvo rodyklė, kur turėčiau krikštytis! Tokia panieka yra šventvagystė. Todėl pagarbus žmogus negali turėti šventvagystės. Ir begėdiškumas taip pat yra šventvagystė. Begėdiškas, norėdamas pateisinti savo nuopuolį, iškraipo arba trypia kai kurias, pavyzdžiui, Evangelijos tiesas. Jis negerbia tiesos, negerbia tikrovės, tyčia ją glamžo, šventą dalyką trypia į purvą. Ir palaipsniui tai tampa jo būsena. Tada Dievo malonė nutolsta nuo jo ir žmogus gauna demonišką įtaką. O kaip bus, jei jis neatgailaus!.. Neduok Dieve!.. Jei kas nors supykęs piktžodžiautų net Šventajai Dvasiai, tai šis piktžodžiavimas nėra neatleistinas, nes žmogus netikėjo savo ištartu prakeiksmu. Jis tai pasakė, nes tą akimirką iš pykčio prarado savęs kontrolę. Ir jis tuoj pat atgailauja. Tačiau begėdis pateisina melą, kad pateisintų savo nuopuolį. Kas pateisina savo nuopuolį, tas pateisina velnią. nes asmuo netikėjo savo ištartu prakeiksmu. Jis tai pasakė, nes tą akimirką iš pykčio prarado savęs kontrolę

10. Geronda, ką daryti, kai jie sako ką nors prieš Bažnyčią ar prieš vienuolystę ir pan.?

– Pradėkime nuo to, kad jei kas nors blogai kalba, pavyzdžiui, apie tave kaip apie žmogų, tai nėra baisu. Pagalvokite: „Kristus, kuris buvo Kristus, buvo keikiamas, ir Jis neatsakė, bet ko aš vertas, nusidėjėlis? Jeigu jie norėtų mane asmeniškai įžeisti, tai manęs visiškai netrukdytų. Bet kai mane įžeidžia kaip vienuolį, tada įžeidžiama visa vienuolystės institucija, nes, kaip vienuolis, esu nuo jos neatsiejamas. Šiuo atveju neturiu tylėti. Tokiais atvejais reikia leisti nusikaltėliams šiek tiek pasikalbėti, o tada pasakyti jiems keletą žodžių. Kartą autobuse moteris barė kunigus. Leidau jai pasikalbėti, o kai ji sustojo, pasakiau: „Turime daug pretenzijų kunigams, bet Dievas jų nenumetė ant parašiutų iš dangaus. Tai žmonės, turintys žmogiškų negalių. Bet pasakyk man štai ką: mama. kaip tu, pasidaręs ir su nagais kaip vanagas, kokį vaiką ji pagimdys ir kaip jį augins? O kokiu kunigu ar vienuoliu jis taps vėliau, jei taps?" Prisimenu kitą kartą, kai važiavau autobusu iš Atėnų į Joaniną, vienas žmogus visą kelią smerkė metropolitą, kuris tada ten kažką padarė. Pasakiau. jam vieną ar du žodžius, o paskui meldėsi. Jis tęsė. Kai atvykome į Joaniną ir išvažiavome, aš jį pasišaukiau į šalį ir paklausiau: „Ar žinai, kas aš esu?“ – Sakau – tu sėdi ir kalbi tokius dalykus? Gal aš daug kartų blogesnis už tą, kurį tu šmeiži, o gal aš šventasis?! Kaip tu sėdi priešais mane ir nešiojiesi tokius daiktus, kad net neįsivaizduoju pasauliečių, kad jie taip pasielgtų? Pabandykite pasitaisyti, nes kitaip jums gali užkliūti smegenys nuo Dievo! Žinoma, jūsų pačių labui“. Žiūrėk, jis pradėjo drebėti. Bet kiti irgi gavosi, kaip supratau iš kilusio šurmulio.

11. Geronda, ką daryti, kai jie sako ką nors prieš Bažnyčią ar prieš vienuolystę ir pan.?

– Pradėkime nuo to, kad jei kas nors blogai kalba, pavyzdžiui, apie tave kaip apie žmogų, tai nėra baisu. Pagalvokite: „Kristus, kuris buvo Kristus, buvo keikiamas, ir Jis neatsakė, bet ko aš vertas, nusidėjėlis? Jeigu jie norėtų mane asmeniškai įžeisti, tai manęs visiškai netrukdytų. Bet kai mane įžeidžia kaip vienuolį, tada įžeidžiama visa vienuolystės institucija, nes, kaip vienuolis, esu nuo jos neatsiejamas. Šiuo atveju neturiu tylėti. Tokiais atvejais reikia leisti nusikaltėliams šiek tiek pasikalbėti, o tada pasakyti jiems keletą žodžių. Kartą autobuse moteris barė kunigus. Leidau jai pasikalbėti, o kai ji sustojo, pasakiau: „Turime daug pretenzijų kunigams, bet Dievas jų nenumetė ant parašiutų iš dangaus. Tai žmonės, turintys žmogiškų negalių. Bet pasakyk man štai ką: mama. kaip tu, pasidaręs ir su nagais kaip vanagas, kokį vaiką ji pagimdys ir kaip jį augins? O kokiu kunigu ar vienuoliu jis taps vėliau, jei taps?" Prisimenu kitą kartą, kai važiavau autobusu iš Atėnų į Joaniną, vienas žmogus visą kelią smerkė metropolitą, kuris tada ten kažką padarė. Pasakiau. jam vieną ar du žodžius, o paskui meldėsi. Jis tęsė. Kai atvykome į Joaniną ir išvažiavome, aš jį pasišaukiau į šalį ir paklausiau: „Ar žinai, kas aš esu?“ – Sakau – tu sėdi ir kalbi tokius dalykus? Gal aš daug kartų blogesnis už tą, kurį tu šmeiži, o gal aš šventasis?! Kaip tu sėdi priešais mane ir nešiojiesi tokius daiktus, kad net neįsivaizduoju pasauliečių, kad jie taip pasielgtų? Pabandykite pasitaisyti, nes kitaip jums gali užkliūti smegenys nuo Dievo! Žinoma, jūsų pačių labui“. Žiūrėk, jis pradėjo drebėti. Bet kiti irgi gavosi, kaip supratau iš kilusio šurmulio.

SANTRAUKA:

1. Bet koks kaltinimas man - padeda dvasiniame gyvenime, bet kaltinimo erezija ignoruoti negalima, nes taip atskiria mane nuo Kristaus.

2. Dabar sakome, kad esame stačiatikiai, tačiau, deja, dažnai vadiname tik „stačiatikiai“, bet negyvename ortodoksiško gyvenimo, negyvename dvasiškai.

3. Pasaulietinis ir dvasinis džiaugsmas tarpusavyje skiriasi. Dvasinis džiaugsmas yra romumas širdyje, bet neabejingumas kas vyksta aplinkui. Toks žmogus kenčia, bet patiria paguodą, - dvasinį džiaugsmą. O pasaulinis ieško išorinės ramybės.

4. Stačiatikiai, gyvenantys pasaulyje turi rodyti, kad pasninkauja, kurį nustato Bažnyčią - trečiadienio, penktadienio ir kiti pasninkai, nes tai yra tikėjimo išpažinimas. Bet jei darome asmeninį pasninką, - tada reikia slėpti nuo žmonių.

5. Dievas kartais įsikiša greitai, o kartais ne iš karto parodo išeitį, kad žmogus įgytų kantrybę, maldą ir kovos.

6. Teisingas pyktis yra iš tikro skausmo, kai žmogus kenčia dėl kažko švento. Bet pyktis dėl savęs, kai kažkas mus įžeidžia ir bandome save apginti, tai yra nuodėmė. Bet stoti prieš skriaudikus, kad būtų apgintos dvasinės problemos, kas liečia tikėjimą ir stačiatikybę, - yra teisinga, ir mūsų pareiga, nes tai daroma iš meilės.

7. Piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai yra niekinti dieviškumą.

8. Jei kažkas niekina ar kalba kažką blogo apie tave, - reikia tylėti. O jei niekina Bažnyčią, tikėjimą ir pan., tada kalbėti. Pvz, jei blogai kalba apie vienuolius, kunigus kvailiai nes tai liečia visus vienuolius ar kunigus, ir mano pačios tikėjimą.