1. Senais laikais, jei vienas iš garbingų vienuolių praleisdavo laiką rūpindamasis pasaulio padėtimi, jis turėjo būti uždarytas bokšte.[6] . Dabar, priešingai, pagarbų vienuolį reikėtų uždaryti į bokštą, jei jam neįdomu ir neskauda dėl tos valstybės, kuri vyravo pasaulyje. Nes anksčiau tie, kurie valdė, turėjo savyje Dievą, o dabar daugelis valdančiųjų juo netiki. Dabar yra daug tokių, kurie siekia viską sunaikinti: šeimą, jaunimą, Bažnyčią. Šiais laikais domėtis ir nerimauti, kokioje valstybėje yra mūsų žmonės, yra išpažintis, nes valstybė kariauja prieš dieviškąjį įstatymą. Jo priimti įstatymai prieštarauja Dievo įstatymui.
2. Sąžiningas, dvasingas žmogus nieko neturėtų daryti abejingai „ Prakeiktas tebūna Viešpaties darbas su aplaidumu“, – sako pranašas Jeremijas.
3. Seniau šeši žmonės iš dešimties buvo dievobaimingi, du – nuosaikūs, du – abejingi, tačiau net ir pastarieji turėjo tikėjimo. Šiandien ne taip. Nežinau, kur tai nuves. Pabandykime dabar, kiek galime, padėti žmonėms dvasiškai. Kad – kaip anuomet, per potvynį, Nojaus arkoje, taip ir dabar – kai kurie išsigelbėtų, o ne sužalotų dvasiškai. Reikia daug dėmesio ir samprotavimų: svarstyti, kas vyksta iš įvairių pusių, ir padėti žmonėms. Kaip manote, ar man patinka, kad žmonės renkasi, ar aš norėjau pamatyti tiek daug žmonių? Ne, bet tokioje padėtyje, kurioje esame, nelaimingiems žmonėms reikia šiek tiek pagalbos. Aš netapau kunigu būtent tam, kad nesusidurčiau su žmonėmis, o galiausiai dar labiau su jais maišauju. Bet Dievas žino mano nusiteikimą ir duoda man daugiau, nei duotų, jei daryčiau tai, kas man patinka. Kiek kartų prašiau Dievo Motinos, kad surastų man ramią, nuošalią vietą, kad nieko nematyčiau, nieko negirdėčiau ir melsčiau už visą pasaulį, bet Ji manęs negirdi; ir kiti, mano menki prašymai, jis girdi. Bet čia, matai, ir prieš ateinant žmonėms Dievas pririša mane prie lovos su kažkokia liga, kad pailsėčiau. Jis man nesuteikia to saldumo, kurį jausdavau maldoje, nes tada negalėjau būti nuo jos atskirtas. Tuo metu, jei kas nors ateidavo į kalivą, prisiverčiau išeiti iš šios dvasinės būsenos[8] .
Ten, kalivoje, gyvenu pagal kitų grafiką. Aš skaitau Psalterį viduje, lauke jie beldžiasi. „Palauk“, sakau, „ketvirtį valandos“, ir jie šaukia: „Ei, tėve, nustok melstis, Dievas neįsižeis! Ar aišku, kuo jie užsiima? Ir gerai, jei tektų trumpam atitrūkti, bet juk vos išeinu į lauką, tiek. Kad ir ką jis padarė iki šiol, tą padarė. Pusę šešių arba septintą ryto, kad būtų ramu, jau turiu baigti vėlines. "Šventos šlovės ryto šviesa!" Kai tu baigsi Matinius, aš jau baigiu rožinį už Vėlines. Na, jei turiu laiko suvalgyti antidoroną ryte, tai jokių arbatų – krentu kaip lavonas. Pasitaikė, kad ir per Velykas, ir per Šviesiąją savaitę jis laikėsi devintos valandos, tris dienas[9] . Tu gali - tu negali, bet tu turi sugebėti. Kartą nežinau, kas sutrukdė žmonėms atvykti - galbūt jūroje kilo audra ir laivas neplaukė, - bet niekas į Kalivą neatėjo. Ak, aš gyvenau Sinajaus dieną, kaip tada Šv.[10] ! Kai jūroje siaučia audra, man būna ramu. Kai jūra rami, mane užklumpa audra.
4. Jei norėčiau daryti tai, kas man teikia malonumą – o, žinai, kaip tai būtų lengva! Tačiau tikslas yra ne daryti tai, kas tinka man, o daryti tai, kas padeda kitam. Jei pats galvočiau, kaip įsidarbinti, galėčiau įsidarbinti daugelyje vietų. Bet norint patekti į Dievo Tarybą, reikia tapti Dievo „pavaduotoju“, o ne sau šiltų vietų organizatoriumi.
SANTRAUKA:
1. Dabar reikia domėtis ir nerimauti, kokioje padėtyje yra valstybės piliečiai, nes šių dienų valstybės tarnautojai yra bedieviai, ir jų įstatymai dažnai naikina šeimą, Bažnyčią ir jaunimą. Nepateisinama, jei krikščioniui nerūpi ir neskauda širdį, kas vyksta jo valstybėje.
2. Sąžiningas, dvasingas žmogus nieko neturėtų daryti abejingai „ Prakeiktas tebūna Viešpaties darbas su aplaidumu“, – sako pranašas Jeremijas.
3. Reikia stengtis padėti žmonėms dvasiškai. Reikia daug dėmesio ir samprotavimų: svarstyti, kas vyksta iš įvairių pusių, ir padėti žmonėms. Šiomis dienomis tikėjimo liko mažai, ne taip kaip ankščiau, jog beveik visi turėjo tikėjimą, - tik vieni labai tikėjo, kiti buvo abejingi ir pan. Nebuvo tokio ateizmo kaip dabar.
4. Jei norėčiau daryti tai, kas man teikia malonumą – o, žinai, kaip tai būtų lengva! Tačiau tikslas yra ne daryti tai, kas tinka man, o daryti tai, kas padeda kitam.