1. Kristus turi daug visko, kad ir kiek pavogtum, Jam nieko nereikia ir tu negausi jokios naudos. Kristui nereikia mūsų maldos, bet mums reikia Jo pagalbos. Meldžiamės, nes taip bendraujame su mus sukūrusiu Dievu. Jei to nepadarysime, pateksime į velnio rankas, o tada vargas mums. Ar matai, ką sako Abba Izaokas? „Dievas mūsų neklaus, kodėl mes nesimeldėme, o kodėl nepasilikome su Juo bendrystėje ir taip davė velniui teisę mus kankinti“ [
2. Turėjai būti kare, kad galėtume vienas kitą suprasti! Karo fronte, jei nuolat bendraudavome su centru, jausdavomės saugiau. Kai susisiekdavome kas dvi valandas, jautėmės saugiai. Jei jie susisiekdavo tik du kartus per dieną – ryte ir vakare, jausdavosi apleisti. Tas pats ir su malda. Kuo daugiau žmogus meldžiasi, tuo daugiau dvasinio užtikrintumo jis jaučia. Malda yra apsauga.
3. Jei nuolat „bendrausime“ su Dievu, užkirsime kelią bet kokiam blogiui. Vieną dieną vienuolis[5] važiavo autobusu, meldėsi užsimerkęs, todėl visi manė, kad jis miega. Staiga priešpriešinėje eismo juostoje važiavęs vilkikas rėžėsi į stulpą, iš skirtingų pusių ėmė trenktis automobiliai, įvyko rimta avarija. Autobusas kažkaip atsidūrė už kelių metrų nuo kelio, lyg būtų neštas kažkokios nematomos rankos, ir niekas iš keleivių nenukentėjo. Vienuolio malda juos išgelbėjo.
4. Geronda, pasauliečiai dažnai klausia, kaip įgyti įprotį nuolat melstis.
„Matote, anksčiau kai kurie iš tų, kurie atsidavė vienuoliškumui ir turėjo tvirtą charakterį, išėjo ir dirbo ant neįveikiamų uolų, olose, pagonių kapuose ar demonų būstuose. Ten jiems grėsė daugybė pavojų – nuo uolos galėjo nukristi akmuo, riaumoti demonai ir pan. – ir baimė privertė nuolat šaukti: „Kristus, Dievo Motina...“ Taigi geras įprotis nuolat melstis nepaliaujamai. juose gyveno. Šiandien, kai vyksta naktinis gyvenimas, narkotikai ir pan., daugelis sėdinčiųjų prie vairo yra nevaldomi. Žmogus eina į darbą ir nežino, ar grįš gyvas namo, ar bus suluošintas ligoninėje. Ar tai nėra priežastis nuolat verkti: „Kristus, Dievo Motina...“? Jei pasauliečiai naudotųsi geranoriškai jiems gresiančių pavojų baime, tai jie maldoje pralenktų mus, vienuolius, ir patys išvengtų pavojų
5. – Ką, kitur karo nėra? Ką reiškia „mes“ ir „jie“? O kur dabar karas, mūsų broliai. Ar mes visi nesame žmonės iš Adomo ir Ievos? Bet mūsų šeima išsiskyrė: vieni žmonės čia, kiti ten. Su kitais ortodoksais esame broliai ir kūnu, ir dvasia, bet su kitais žmonėmis esame broliai tik kūnu. Taigi, dar viena priežastis daugiau melstis už juos, nes jie labiau gaila nei mes.
6. Sprendžiant iš to, ką tu sakai, Geronda, reikia viską palikti ir visas jėgas nukreipti maldai.
– Žinoma, kaip kitaip! Visas pasaulis verda kaip didelis katilas. Bažnyčia, valstybė, tautos – viskas apsivertė aukštyn kojomis! O kur visa tai veda, niekas nežino. Tikėkimės Dievo pagalbos! Vienuoliai turi sunkiai melstis. Jie turi palikti visus savo, net ir skubius, reikalus ir užsiimti malda.
SANTRAUKA:
1. Ne Kristui, o mums reikia maldos.
2. Kupo daugiau ir dažniau meldžiasi, tuo dvasiškai jis jaučiasi saugesnis.
3. Jei nuolatos bendrausime su Dievu, užkirsime kelią bet kokiam blogiui.
4. Pasaulis pilnas pavojų, ir tau, ir tavo artimiesiems kiekvieną minutę gresia pavojus, - tai rimta priežastis, tau nuolatos melstis ir taip įgyti įprotį prie nuolatinės maldos.
5. Visi žmonės yra mūsų broliai ir seserys, ir už visus reikia melstis, visus mylėti. Tik vieni yra broliai ir seserys kūnu ir dvasia, o kiti tik kūnu.