1. Bet kodėl, seniūne, aš ne visada jaučiu džiaugsmą savo širdyje?
– Jei jūsų protas ne Dieve, kaip pajusite Dievo džiaugsmą? Jūs pamirštate Kristų, jūsų protas nuolat užimtas darbais, šurmuliavimu, todėl jūsų dvasinė motorika sustoja. Įjunkite maldą ir švelnų giedojimą, ir jūs skrisite pirmyn, ir apsisuksite kaip žvaigždė.
2. Tik Kristuje žmogus atranda tikrą, tikrą džiaugsmą, nes tik Kristus teikia džiaugsmą ir dvasinę paguodą. Kur yra Kristus, ten tikras džiaugsmas ir dangiškas džiaugsmas. Tie, kurie yra toli nuo Kristaus, neturi tikro džiaugsmo. Jie gali pasvajoti: „Padarysiu tą ir aną, eisiu ten, eisiu čia“, jie gali būti pagerbti, jie gali leistis į pramogas ir dėl to patirti džiaugsmą, tačiau šis džiaugsmas jų neprisotins. siela. Šis džiaugsmas yra materialus, pasaulietiškas, bet pasaulietiškas džiaugsmas sielos neprisotina, o žmogaus širdyje lieka tuštuma. Ar žinai, ką sako Saliamonas? „Pastačiau namus, sodinau vynuogynus, įrengiau daržus, rinkau auksą, įsigijau viską, ko geidžia širdis, bet galiausiai supratau, kad visa tai bergždžia“ (Žr. Ekl. 2,4-11).
3. Geronda, kad žmogus jaustų dvasinį džiaugsmą, jis turi būti gero nusiteikimo?
– Kaip manote, kai žmogus patiria dvasinį džiaugsmą? Kai jo viduje netvarka? Viniids džiaugsmas ateina įvedus tvarką viduje. Ji suteikia sielai sparnus. Kol siela nesušildo vidinio veikimo, tai kaip mašina su nešildomu varikliu, reikia stumti, kad pajudėtų.Vidinis darymas – blaivumas, dėmesys, mokymas ir malda – sušildo sielą, užveda variklis, o automobilis važiuoja Persiųsti. Tada žmogus nustoja kreipti dėmesį į išorę ir milžiniškais žingsniais juda pirmyn dvasiniame gyvenime.
– O tada nepalanki aplinka žmogaus nebeveikia?
– Ne, ne, nes jis gyvena kitame pasaulyje, už šios aplinkos ribų. O kadangi gyvena kitame pasaulyje, tai šis pasaulis jo nejaudina.. Aplinkiniai lyg ir kalba kita kalba, kurios žmogus nemoka, todėl ir nesupranta ką kalba. Ir gerai, kad jis nesupranta, nes jei jis ką nors suprastų, kad ir šiek tiek, tai jo dėmesys būtų nukreiptas į šiuos žodžius.. O dabar jis visiškai pasinėręs į kalbą, kurią moka. Taip prasideda vidinis pabudimas. Ar žinai, kas yra vidinis blyksnis? Kuris angelų lygis turi sparnus? Cherubimai ar serafimai? „Šeši sparnai“ (Iz.6.2), apie kuriuos kalba pranašas Izaijas, kokio rango jis turi?
4. Kaip galima pasiekti tokią būseną?
– Norint pasiekti būseną, kai negali suvaldyti tave užvaldančio džiaugsmo ir negali jo išreikšti kalba, reikia atkreipti dėmesį į du dalykus: elgtis paprastai, nežiūrėti į kitus, melstis. Jei tai padarysite, ateis laikas, kai pajusite tokį džiaugsmą, kad man pasakysite: "Geronda, aš išprotėjau! Gal aš iš proto išėjau? Ką aš jaučiu?" Jūs patirsite tokį beprotišką džiaugsmą!
5. Geronda, ar kiekvienas pagal Dievą gyvenantis žmogus patiria dvasinį džiaugsmą?
- Natūralu! Kad žmogus turėtų tikrą džiaugsmą, dvasingą, jis turi mylėti, o kad mylėtų – tikėti. Žmonės netiki, todėl nemyli, neaukoja savęs ir neturi džiaugsmo. Jei tikėtų, mylėtų, aukotųsi dėl kitų, tada būtų džiaugsmas. Iš aukos kyla didžiausias džiaugsmas.
Ar žmogus džiaugiasi, kai myli?
- Ne, priešingai! Kai myli, džiaugiasi. O kai meilės daugėja, tada žmogus džiaugsmo neieško sau, o nori, kad džiaugtųsi kiti.
„Ar tai reiškia, kad džiaugsmas kyla iš kažko, o meilė egzistuoja pati?
- Taip, tai teisinga. Meilė egzistuoja pati, o džiaugsmas kyla iš meilės
6. Džiaugsmas, kurį žmogus patiria gavęs, žmogaus džiaugsmas. O džiaugsmas, kurį jis jaučia duodamas, yra šventas, dieviškas. Dieviškas džiaugsmas ateina, kai atiduodi save!
7. Ar turėtume prašyti Dievo, kad suteiktų mums dvasinį džiaugsmą?
– Smulkmena prašyti dvasinio džiaugsmo, jis ateina savaime, kai yra prielaidų. Jei norite nuolat džiaugtis, tada tokiame troškime yra savanaudiškumas. Kristus atėjo į pasaulį priimti kryžių iš meilės. Iš pradžių buvo nukryžiuotas, o paskui prisikėlė
8. Dvasiniame gyvenime nutinka kažkas nuostabaus: kai žmogus dėl Kristaus meilės ką nors ištveria, netgi kankinasi, tada jo širdis prisipildo dieviško malonumo. Tas pats nutinka ir dalyvaujant Viešpaties kančioje, juo labiau jis persmelktas. su mintimi, kad Kristus palūžo už mūsų nuodėmes ir suserga, turtingesnis apdovanojamas dievišku džiaugsmu. Skausmas yra linksmumas, skausmas yra linksmumas. Ir kuo labiau skauda, tuo daugiau džiaugsmo patiria. Jis jaučiasi taip, lyg Kristus švelniai glostytų jam galvą ir sakytų: „Nesijaudink dėl manęs“.
Viena sesuo pasakė: "Man nereikia džiaugsmo, aš noriu liūdėti dėl Kristaus. Kristus nukryžiuotas dėl manęs, kaip aš galiu džiaugtis? Kodėl Kristus man teikia džiaugsmą?" Ji patyrė dvasines būsenas, ir kuo daugiau ji dalyvavo Kristaus kančioje ir turėjo meilės liūdesio, tuo daugiau džiaugsmo jai suteikė Kristus. Kristus gerąja prasme iš jos atėmė protą!
SANTRAUKA:
1. Kai prote Dievas, tada jauti dvasinį džiaugsmą. Tam reikia dažniau melstis ir švelniai giedoti, kai užvaldo protą nuolatiniai darbai ir šurmulys.
2. Tik Kristuje yra tikras džiaugsmas. Pasaulinis džiaugsmas yra ne tikras, ir laikinas. Toks džiaugsmas sielos nepasotina, jaučiama tuštuma.
3. Vindinis džiaugsmas ateina įvedus tvarką viduje. Ji suteikia sielai sparnus.Vidinis darymas – blaivumas, dėmesys, mokymas ir malda – sušildo sielą, užveda variklis, o automobilis važiuoja Persiųsti. Tada žmogus nustoja kreipti dėmesį į išorę ir milžiniškais žingsniais juda pirmyn dvasiniame gyvenime.
4. Nepalanki aplinka negali žmogaus atitraukti nuo Dievo, jei žmogus gyvena kitame pasaulyje, ir visos jo mintys ir dėmesys yra ten. O tam reikia melstis, elgtis paprastai ir nežiūrėti į kitus.
5. Iš tikėjimo kyla meilė, pasiaukojimas.
6. Gaunamas džiaugsmas yra žmogiškas, o duodamas - Dieviškas.
7. Nereikia prašyti dvasinio džiaugsmo. Jis ateina natūraliai, kada reikia.
8. Kristaus kančioje ir kryžiuje yra džiaugsmas, ir kuo daugiau į tai pasineriame, tuo didesnis džiaugsmas. Skausmas tampa linksmumu.