1. Žinokite, kad Dievas myli, kai žmogus, ištvėręs išbandymus, juos nuolankiai ištveria, šlovindamas Jo šventą vardą. „Palaimintas žmogus, kuris ištveria pagundą“, – sako šventasis apaštalas Jokūbas. Todėl melskimės, kad gerasis Dievas suteiktų mums kantrybės, kad viską ištvertume nuolankiai, su šlove
2. Mūsų gyvenimas šiame pasaulyje yra nuolatinis žygdarbis, ir kiekvienas iš mūsų siekia savo žygdarbio. Įsivaizduokite, ką Kristus turėjo patirti per savo žemiškąjį gyvenimą! Ką Jis turėjo iškęsti iš žydų, ir Jis nieko nesakė! O kokią kantrybę parodė apaštalas Paulius! Nors jis gavo Dievo pranešimą, kad turi būti Romoje (žr. Apaštalų darbų 23:11), jis liko kalėti dvejus metus, nes valdytojas vilkino teismą. O ką teko patirti šventajam Jonui Teologui! Už mažą murmėjimą jam teko iškęsti laivo avariją... Matai, Dievas leidžia šventiesiems iškęsti pagundas dėl smulkmenų, kad turėtume pavyzdį, kad galėtume kantriai, maldoje ir su džiaugsmu priimti pagundas.
3. Kantrybės pagrindas yra meilė. „Meilė... viskas išlieka“ (1 Korintiečiams 13:4-7), sako apaštalas. Norint ištverti kitą, reikia jį mylėti, užjausti. Jei neįsijauji į kitą žmogų, vadinasi, jis tave vargina.
4. Geronda, ar turėčiau papasakoti apie vieną sunkumą, kurį patiriu, ar geriau tylėti?
„Jei nekalbėsi apie savo sunkumus iš meilės, kad nepastumtum kito į sunkią padėtį, tai išlaikysi ramybę savo sieloje. Šis sunkumas atneš Dievo palaiminimą. Geriau, kad tau būtų sunku, nei kam nors kitam dėl tavęs. Kartą vėlai vakare grįžau į savo celę iš religinės procesijos iš Kutlumusho vienuolyno. Buvau pavargusi ir prastai jaučiausi – tuo metu turėjau problemų su apatine nugaros dalimi. Priešais kameros vartus manęs laukė aštuoniasdešimt penkerių metų senukas, kuris norėjo pas mane nakvoti. Lagaminą paliko apačioje, nes pats negalėjo jo neštis. Paaiškinau jam, kad neturiu kur nakvoti, užsidėjau ant pečių jo lagaminą ir nuvežiau į viešbutį, iki kurio reikia eiti pusvalandį pakeliui, taip pat daviau penkis šimtus drachmų išlaidoms. . Teko šiek tiek pakentėti, bet tada buvau ramus, nes kitam buvo gerai.
5. Kai sesuo, su kuria kartu paklusnumu dirbame, elgiasi nedraugiškai, man jos gaila ir ištveriu. Ar šiuo atveju elgiuosi su meile?
„Ir iš kur tu žinai, kad tu pats nesate jos šaltumo priežastis? Gal ji tave toleruoja? Jei manote, kad jūsų dvasinė būklė geresnė nei jos, ir jūs ją toleruojate, tuomet turite savęs gailėtis. Kai žmogus turi tikrą meilę ir kantrybę, jis pateisina kitą ir kaltina tik save. „Dieve mano, – sako jis, – aš kaltas, neskaičiuok manęs, palik mane ir padėk kitam“. Tai teisingas požiūris, apimantis didelį nuolankumą, ir tokiu atveju žmogus dosniai priima Dievo malonę. Melsiuos, kad taptum dvasine oda, kaip tie bronziniai liūtai, kurie bažnyčioje ant pečių laiko žvakides, nesipyksta, negirdi ir nekalba, o tiesiog neša naštą ant savo pečių. Amen.
6. Turėdamas šiek tiek kantrybės, kurią žmogus parodo sunkią akimirką, jis gali įgyti Dieviškąją malonę. Kristus nedavė mums kito kelio į išganymą, kaip tik kantrybę. Žmogaus išganymą jis grindė kantrybe. „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt. 10.22. Mk. 13.13). Nesakė: "Kenti iki... vasaros!" Lengva laukti vasaros. Ir iki galo? „Žiūrėkime, kad neprarastume kantrybės, kad galiausiai neprarastume sielos. „Būkite kantrūs“ (Lk 21, 19), sakoma Evangelijoje.
7. Girdėjau apie vienos moters kantrybę. Jai, be dangiškojo atlygio, šiame gyvenime Dievas buvo šimteriopai apdovanotas9. Jos vyras buvo gydytojas ir susilaukė trijų vaikų. Jos vyras buvo labai geras gydytojas, bet ne vyras, nes, deja, jį apėmė kūniškos aistros. Jis priėmė jaunas merginas, neva dirbti slaugytojomis. Viena iš šių slaugytojų kaip pleištas įstojo tarp sutuoktinių ir pasiekė tai, kad išvarė teisėtą žmoną su trimis vaikais į gatvę, o pati pradėjo gyventi pas gydytoją jo namuose. Tris vaikus auginanti mama buvo priversta grįžti į tėvų namus ir dirbti, kad galėtų išlaikyti save ir vaikus. Ji daug meldėsi ir viską ištvėrė kantriai.. Nesantuokinė žmona pagimdė gydytojui dar tris vaikus. Bet kas čia atsitiko? Vos gimus trečiam vaikui, gydytojas susidomėjo irgi jo pasamdyta šešiolikmete mergina, ir išvarė iš namų buvusią nesantuokinę žmoną su trimis vaikais. Matote, čia veikia dvasiniai dėsniai: šitaip ji sumokėjo už savo nusižengimą ir patyrė tą patį skausmą, kurį dėl jos turėjo iškęsti teisėta žmona. Netrukus gydytojas susirgo ir gulėjo namuose prikaustytas prie lovos. Jauna mergina pasiliko pas jį tol, kol turėjo pinigų, bet gyvenimas buvo chaotiškas. Namuose ji susirinko draugus, teisindamasi tuo, kad pati negali vaikščioti, nes turi slaugyti ligonius. Jos gydytojas labai pavydėjo ir kentėjo, matydamas jos nelaimingą gyvenimą. Galų gale, pasibaigus pinigams, ji jį paliko, o tikroji žmona, sužinojusi apie vyro vargus, atėjo jam į pagalbą. Ji tvarkė namus, maitino jį ir laikė iš savo ir vaikų pinigų, kurie tuo metu jau buvo užaugę ir patys dirbo. Buvusi nesantuokinė žmona, kurią gydytojas kadaise taip pat išvarė, ji jam ne tik nepadėjo, bet net nenorėjo apie jį girdėti. Tik ištekėjusi žmona jį palaikė bėdoje. Galiausiai gydytojas norėjo eiti išpažinties ir visą likusį gyvenimą praleido atgailaudamas. Gerasis Dievas, matydamas šios malonios moters ir žmonos darbštumą – kaip ji tiek metų ištvėrė, švariai gyveno ir daug dirbo, palaikė vyrą, kuris su ja taip žiauriai ir žemai elgėsi – atsilygino. Kas nutiko? Amerikoje mirė turtingas jos vyro giminaitis, ir jie iš jo paveldėjo didelį turtą. Visas šis turtas atiteko gerai žmonai ir mamai. Ji sugebėjo gerai susitvarkyti vaikų gyvenimus, padėti daugeliui vargšų, o likusias dienas ji gyveno gausiai. Nors ir skurde, ji vis tiek buvo turtingas žmogus, nes turėjo dvasinių turtų – ir tai yra pagrindinis dalykas. Galiausiai gydytojas norėjo eiti išpažinties ir visą likusį gyvenimą praleido atgailaudamas. Gerasis Dievas, matydamas šios malonios moters ir žmonos darbštumą – kaip ji tiek metų ištvėrė, švariai gyveno ir daug dirbo, palaikė vyrą, kuris su ja taip žiauriai ir žemai elgėsi – atsilygino. Kas nutiko? Amerikoje mirė turtingas jos vyro giminaitis, ir jie iš jo paveldėjo didelį turtą. Visas šis turtas atiteko gerai žmonai ir mamai. Ji sugebėjo gerai susitvarkyti vaikų gyvenimus, padėti daugeliui vargšų, o likusias dienas ji gyveno gausiai.
8. Nesu įpratęs laukti, todėl lengvai prarandu kantrybę.
Reikia kantrybės ir samprotavimų. Neretai žmogus laukia valandą ar dvi, kol maistas iškeps, o tada negali laukti dviejų minučių, kol jis atvės, ima valgyti ir dega... Kai grįšiu į Athosą, atsiųsiu jums šventos kantrybės ikoną. Jie man atsiuntė tris ikonas, dvi su šventųjų veidais ir vieną šventos kantrybės: aš daviau šventiesiems kaip palaiminimą, bet palikau šventą kantrybę ...
SANTRAUKA:
1. Dievas myli žmogų, kuris kantriai ištveria vargus, sunkumus ir įvairius išbandymus, lūpomis šlovindamas Viešpatį. Be murmėjimo.
2. Šis gyvenimas yra NUOLATINIS ŽYGDARBIS, ir kiekvienam duotas yra savas žygdarbis.
3. Su džiaugsmu ir malda reikia priimti pagundas ir kantriai jas ištverti.
4. Kantrybės pagrindas yra MEILĖ. Norint viską ištverti kantriai, reikia mylėti,užjausti kitą žmogų. Jei neįsijauti į kitą žmogų, tada jis tave vargina.
5. Geriau nekalbėti kitam žmogui apie savo sunkumus, nepasakoti, jei kitam žmogui būtų tai NAŠTA arba jį apsunkintų. Pvz, esu pavargusi ir noriu miego, bet tuo metu, vyras labai nori išsipasakoti savo sunkumus, patirtus darbe. Tokiu atveju, geriau likti su juo, nei eiti miegoti ir sakyti, - AŠ PAVARGAU.
6. Tas, kuris tikrai myli ir kantriai ištveria, kaltina tik save ir pateisina kitą. Jei laikai save geresniu už kitą, kad jo gaili kai jis su tavimi elgiasi nedraugiškai, tada reikia savęs gailėtis, o ne jo.
7. Išganymo pagrindas yra KANTRYBĖ. Reikia ją ugdyti.